Mano vasarą pievos išdžius,
Tavo vasarą medžiai lapoja.
Mano vėtros nulaužys medžius,
Tavo vėjas pūkus išnešioja.

Ir žaliuoja žolė po lietaus,
Šakos keliasi, tiesias į dangų.
Duok ir man trupinėlį saldaus
To gerumo iš gydančių rankų.

Ir dar duok iš širdies, iš akių,
Ir dar lūpom įpūski gerumo –
Saulės žybsniu tarp eglių tankių,
Rasos žvilgesiu rytmečio dūmuos.

Aš paimsiu ir vėtros užmigs,
Užsitrauks žemės plyšiai ir opos,
Jazminų balti žiedlapiai snigs,
Sužydės vėl aguonomis kopos.

Nebijok – aš paliksiu ir tau,
Man nereikia juk visko – tik lašo.
Pasimelsiu per sausrą: „Lietau...“.
Ar per audrą: „Nurimk, vėjau, prašom...“.

Ir tada mūsų pievos žydės –
Gėlėmis visas laukas šypsosis...
Netgi rudenį lapais nuties
Siaurą taką gelsvėjantys uosiai.