Gyveno kartą nepaprastas berniukas, vardu Haris Poteris. O jis buvo nepaprastas todėl, kad turėjo stebuklingą burtų lazdelę, žinojo daug burtažodžių bei, kaip daugeliui žinoma, mokinosi Hogvartso burtininkų mokykloje. Negana to jis dar kovojo su juoduoju magu – Voldemortu, t.y. gelbėjo pasaulį nuo blogio. Vienu žodžiu Haris buvo burtininkas iš didžiosios B.
Ir štai vieną dieną pasaulio ateitis kybojo ant plauko. Visi kalbėjo, kad artinasi pasaulio pabaiga. Voldemortas visai įsisiautėjo, turėjo daug kariaunos ir ruošėsi paversti Žemės planetą tikra blogio imperija. Be abejonės, sugriauti piktus jo kėslus galėjo tik Haris Poteris. O jis kaip tik nervingai vaikštinėjo po kambarį, kartojo visus žinomus burtažodžius ir taip ruošėsi kovai su ponu Voldemortu. Staiga nežinia iš kur, į kambarį nepasibeldęs įsveržė dvasininkas.
- Ką tu čia darai, moksleivi? – paklausė atvykėlis.
- Aš pats norėčiau paklausti , kas jūs ir iš kur atvykote? Bet tai nebūtina, mat aš neturiu daug laiko. Kaip tamsta turbūt žinote, šiandien kausiuosi su blogio jėgomis ir išgelbėsiu pasaulį.
- Dėl to aš čia ir atvykau! Yra pasaulio tvarkytojas ir be tavęs. Nereikia tau jo gelbėti  tokiais keistais metodais. Drįstu pasakyti, kad jokių burtų, jokios magijos nėra! Visa tai – paistalai! – nejučia ėmė laidyti savo šventą gerklę dvasininkas.
Po tokio išsireiškimo Hariui Poteriui išsiplėtė akys, kurios iš po akinių storais stiklais ir šiaip vizualiai atrodė kaip musės cėcės.
- Sakydamas, kad magija neegzistuoja, jūs prieštaraujate mano buvimu. Aš – burtininkas ir esu toks pat žmogus kaip ir jūs. Bet visi mes esame skirtingi, o aš - kitoks, nes esu stebukladarys! – atsikirto Haris.
Dvasininkas vienas sau galvojo, kad vargšui berniukui visi tie burtai išūžė paskutinius sveiko proto likučius, todėl sumanė jį išgelbėti nelabai gražiu būdu. Jis apgavo Harį Poterį sakydamas, kad blogio valdovą nukovė kitas nežinomas, bet labai galingas burtininkas. Haris tai išgirdęs iš pradžių apsidžiaugė, bet paskui susipratęs tarė:
- Jeigu Voldemortas mugalėtas, tuomet man nėra kas veikti Žemėje. Vykstu į Marsą, girdėjau ten neramumai dedasi...
Po šių žodžių Haris sušuko keistą burtažodį, kurio nė vienam normaliam žmogui nepavyktų pasakyti nenusilaužus liežuvio (tai dar vienas įrodymas, kad jis – burtininkas!) ir išnyko. Dvasininkas patenkintas nusišypsojo kreiva šypsenėle, o jam į ūsus pribiro blizgančių smiltelių, nežinia iš kur atsiradusių. Tuo būtų ši keista istorija ir pasibaigusi, jei ne Voldemortas, kuris nesulaukė Hario Poterio mūšio lauke ir sėkmingai užvaldė pasaulį. O dvasininkas tapo blogio imperijos vergu, kur  buvo trypiama jo garbė ir orumas. Na o šio liūdno pasakojimo moralas toks: „Nekirsk šakos, ant kurios pats sėdi“ .