Žmogysta
dėjosi po Saule
Angelu beesanti,

tiktai
besparniu...

o polėkyje dvasios,
neprilygo,
nei vabalo
sparnelio šarvui raudonam su juodu taškeliu,
per smilgą besiropščiančio,
pro merkiančias ir varvančias rasas,
sutikt aušros žarų,
toli gražu –
dar nežaibuojant dalgiui...

nei šuns ištikimybei,
nenušaut kurios
ir tariamam jo dievui – žmogui
ropinėjančiam
ir ginklais žvanginančiam
Žemėje,
po Saule,
vis apie
Kristaus Meilę...