Man daug nereikia, tikrai jau daug nereikia,
Tik vieno gūsio girios vėsumos,
Tik balto debesio dangum kur plaukia
Ir rasoje suspindusios naujos aušros.

Tegul gegulė nepavargsta, metelius skaičiuoja,
Jų visas kalnas velkasi kažkur ten už pečių,
Tegul kiti, ne aš, pašėlusias dienas atgal vilioja,
Aš dabartim, vėl žydinčiom palaukėm gyvenu.

Ar ir anksčiau birželio pievos buvo tokios žalios
Prikaišiotos baltuojančių ramunių, rausvųjų dobilų,
Prie kelio kvepiančios dar nepražydusiais čiobreliais
Ir virš visų iškilusiais pulkais žydrųjų lubinų?

Man daug nereikia, tik dar vienos dienos, po jos kitos,
Juk tiek aplink kasdien naujai išauga, žydi, bręsta,
Vėliau auksinės varpos kalnelyje taip dailiai subanguos
Ir va, rudens migloj, liūty pilka žemelė skęsta.

Argi tai daug, jeigu rugpjūty skinčiau obuolį ankstyvą,
Ar vyšnios viršūnėlę švelniai prie savęs palenkčiau,
Kai ji nusirpsta uogomis ir vasara greičiau nė mėnuo dyla,
O šiltą naktį dar ne atgal, bet su viltim rytojun  žvelgčiau?

Man daug nereikia.
Tik kartais, širdžiai suspurdėjus, surast skambius žodžius
Ir juos gražiai eilutėmis į posmą suguldyti,
Kad jie, na kada nors, jeigu kitų akių pažadinti prabus,
Skubėtų apie meilę gyvenimui ir žemei pasakyti.