Tau pakštelės į veidą basa mergaitė,
Pabėgusi iš kalėjimo glūdumų,
Lig šiolei veizėjus jos gelsvą veidą
Ir kojas, tas, nugludintas darbų.
............................................
Pamynusi žalius vainikus
ir vėjo draikomas kasas,
ji prisimins betono sienas
ir ribojančias laisvę tvoras.
............................................
Tau pakštelės į veidą ar į nosį,
Pajusi muilo gabalėlių kvapą.
Tu gausi visko, ko tik nori,
Padėjęs jai ant kelių galvą.

Po visko melsis ji kažkokiam pradui,
kuris globoja nedoras mergeles.
Kada gi ji supras, kad viskas veltui,
kad ne dangun nuves šis kelias.

– O, Dieve mano, ką gi man daryti?
Buvau bloga, nebegaliu daugiau.
atleidau priešams, perskaičiau
daug knygų, bet akmenį ant
dūšios užsiridenau.

– O, mielas vaike, ką tu sau galvojai?!
Manai, taip lengva tau atleist?
Bet padarysiu išimtį tau vieną –
ginkdie, nedrįski apsileist.
......................................................

Bet užgiedojus devintajam gaidžiui
Štai ji naujos trobelės duris veria.
Paklusdama vis naujam balsui,
Ach, deda galvą ant senelio kelių.