Šūvis į saują
Nukraujavę padangėj skeletai –
ar tai aš vakar šoviau į debesį?
Mano kūnas –
taiklus arbaletas,
miklios mintys išskyla į klegesį.
Ir priglunda šalia tarsi strėlės,
pasiruošę be panikos pulti,
papilkėję dangum kelias vėlės,
tam,
kad vėlėi galėtų prigulti –
iki sekančio šūvio miegoti.
Nesitaikysiu kitapus taikinio,
juk nesu aš nei emo, nei gotė,
egzistencija –
šūvis –
tai laikina.
Ar tai aš vakar šoviau į debesį?
Nenorėjau naikinti pasaulio.
Tik skeletai ir aš šiandien derasi –
kas nušausim sau
saulę į saują.