14.

Tuomet nustos blaškytis mano siela,
Kai slogų ilgesį šalin nuginsi,
Kai man ištarsi: „Labas, mano miela“
Ir tvirtom rankom mane apkabinsi.

Kai pakartosi tai, ką esi sakęs,
(Pamiršt juk žodžių neturėjai teisės).
Džiaugsmu spindėti vėl ims mano akys,
O mano ilgesys netaps bevaisis.

Prisiminimų upėj mintys braido,
Mana širdis tau jau seniai atleido -
Žvelgiu į nuotraukas, o mintys sukas...

Veltui bandau į šalį stumt svajones,
Nes metas jausti jau sapnų glamones -
Ant krašto debesies mėnulis supas...