Aš pavargau tave mylėti
Be atsako, be jokio konkretumo –
Pilu jausmus tartum į rėtį
Ir tako nerandu tankiuose krūmuos.

Girdžiu, kažkur toli lyg šaukia,
Tačiau neaiškiai – aidas lapuos dyla.
Jei išeinu aš į palaukę –
Tik naktį tamsią surandu ir tylą.

Tad sugrįžtu ieškoti tako.
Koks skirtumas – juk šakos gožia šviesą.
Ir vėl girdžiu – kažkas man sako:
„Prieik arčiau, prieik, mane palieski“.

Ir vis giliau į tankmę braunuos –
Aure, štai pėdos! Bet čia mano būta...
Burna išdžiūsta, nusispjaunu
Sau į akis. O tu šauki nuliūdus...

Taip tęsiasi ilgai, be galo.
Bet kur tave surasti? Kaip ieškoti?
Jaučiu ruduo arti – atšalo –
Rytai tokie drėgni ir darganoti.

O gal kai apsinuogins krūmai
Nusvirs numetusios lapus jų šakos
Aš rasiu taką – tą tikrumą –
Tegul atšerpetojusį, be lako.

Tačiau juk lapai žemėn krenta
Ir viską paslepia – savim apdengia
Ar taką man surast nelemta?
Ša... Tu šauki... O gal ausyse spengia?