Mačiau ir aš, kaip ji,
Plaštakė miršta,
Į laužo liepsną  skrisdama.
Išnyko, nepasakius žodžio,
O aš lig šiolei kankinuosi
Ir nežinau, kaip man tikėt tavim:
„Mirdama  man plaštakė pasakė,
Kad ir man jos likimas ateis“.

Mieželaiti,
Galbūt tu kliedėjai
Ir, palikęs ant lapo neužbaigtą posmą,
Užmiršai, kaip skausmingai idėjos išnoksta -
Reikia būti kažkuo,
Kad galėtumei būti,
Ir likimas tavasis,
Ne drugio, žmogau -
Išdidus kaip Liuciperis
Vaikšto po pragaro ugnį,
Jis drugeliais nesudega laužo liepsnoj...