(Vakaro vizija)

Prakaituota manoji karta
Po sunkių kasdieninių darbų
Skaudžiai gniaužia gyslotas rankas
Ir miglotom akim nužvelgia graudų vakarienės stalą.
Jau išgerti lašai, malšinę troškulį graudžiosios būties,
O laikrodis, pavargęs nuo dienos kaitros,
Skaičiuoja paskutines nakties atilsio valandas.
Ir saulės drovus spindulys
Tyliai purto tave už peties.

(Gerumo vizija)

Ramybe apkrito upė, miškas, žolės.
Tyla lyg angelas nusklendė iš dausų,
O slenksčio akmuo šildė kojas
Vasarvydžio saulės kaitros pamyluotas.
Ir pynėsi mintys, bet žodžių nebuvo –
Netilpo į žodžius tylioji šnekka.
Ir ką pabylosi, kai žemę dangus užkloja,
Kai galvą palečia Amžinybės ranka.