Tu man perpjovei odą, nustumdamas į druskos kalną
Ir naktigonės sapną pravirkdei, nerasdamas laužo,
Žiauriai   posmus jautrius   į atšalusį  smėlį įspraudęs
Paklausydavai, kaip jiems, pripratusiems šildytis , maudžia.
Tu tiesiog panorėjai, kad aš nuskandinčiau karūną,
Nuraminčiau gelmes, kurių niekas iš tikro nematė-
Supratau, kad esi tik žmogaus silikatinis kūnas,
Tik  nuskendęs Kastytis,kai  aš -  laimingoji Jūratė.