Nerēk šuokinietė no tuoliausė krašta
Jau i ontra posė, nieka nenoveikos –
Retā kas galietom žingsnius tus soprastė,
Tonkiau isižeidė vėinė kėtus keikė.

Sunko išlaikītė sava jausma trūki,
Jē pruoto nediesta vėskuo viel i vėita –
Būsi kuožna dėina liūdnos, apsėūkės,
Ė kėtam ont sprondo kėitā ontsėrėitės.

Pjaudams jug be gala nieka nenupjausi –
Vāka keistas mintis dar pradies stuorietė.
Ka be sostuojėma šūkauji i ausi,
Bėrs tavėijē žuodė kāp par kiaura rieti.

Mamuoms so sūnelēs rēk išmuoktė būtė,
Tarsi būt suaugės no patiuos vaikīstės –
Tēp truobuo nebūs jau kāp laikās bobotės,
Tuos senuos duoruovės nebier kuo vaikītėis.

Tuo jau neparkondė pjaun nelaimiu derlio –
Pabiegėmā, keiksmā tonkē vėn krīžioujės,
Ė par vėsa omžio vėinė kėtus terliuo,
Tarsi tik kromtītėis būtom išsėžiuojė.

Tik susėgīvenės, paaukuojės laika
Ė praējė krīžiaus kieli so ontroujo,
Anou išgīvensi ė nomėi išlaikės,
Tīlē sosėkursi tėkra jausma ruojo.