Tomas sėdėjo prie savo rašomojo stalo ir žvelgė pro langą. Buvo jau vakaras, bet saulė vis dar švietė, mesdama vis ilgesnius šešėlius. Jis žiūrėjo pro langą, mąstydamas apie kelis dalykus. Iš virtuvės sklido tokie jam pažįstami garsai ir berniukas jau žinojo, kad šį vakarą vakarienei močiutė kepa jo mėgstamiausius blynelius, į kuriuos paskui įdės varškės, juos susuks ir dar ant viršaus užpils jo mėgiamos vyšnių uogienės.
Bet kita mintis vis nedavė Tomui ramybės, tai jo neįprastas radinys – raktas, kažkoks labai keistas, blizgantis, su nematytais ženklais ant glotnaus paviršiaus.
Jis nubėgo į močiutės kambarį, pasiėmė nuo spintelės lupą, kuri gulėjo greta akinių, ir vėl sugrįžo prie savojo stalo. Pasiėmęs į rankas rastąjį raktą, ėmė apžiūrinėti jį per lupą. Kai saulės spinduliukai per padidinamąjį stiklą apšvietė rakto paviršių, jis visas nušvito, ėmė spinduliuoti visomis vaivorykštės spalvomis, pakilo nuo stalo ir pakibo ore. Paskui pajudėjo atidaryto lango link lyg kviesdamas keliauti su juo. Tuo momentu prasidarė kambario durys ir Tomas išgirdo močiutės balsą:
     - Eime vakarieniauti, jau viskas paruošta. Šiandien aš tau iškepiau tavo mėgstamus blynelius, - tarė ji, uždarydama paskui save duris.
Tuo pat momentu raktas nustojo švytėti ir nukrito ant stalo į savo senąją vietą.
,,Kas per velniava!” - pagalvojo berniukas, įmesdamas savo keistąjį radinį į stalčių. Jis pasikėlė nuo kėdės ir nuėjo prie durų.
,,Keistas raktas, aš tokio niekada dar nemačiau, nors jau gyvenu dvylika metų...” - mąstė jis. Bet greitai Tomo mintys persimetė į kitą dalyką. Nosį kuteno malonus kepamų blynų kvapas ir jis iš karto pamiršo šį keistą įvykį. Dabar jį užvaldė vienintelė mintis, jis jau įsivaizdavo ir jautė pirmus skaniausius kąsnius, nes buvo labai išalkęs ir puolė prie stalo.
Kramtydamas antrą blyną, berniukas vėl pradėjo galvoti apie savo radinį. ,,Kas jį pametė? Kas ten užrašyta?” - močiutė jau baigė kepti paskutinį blyną, kai suskambo durų skambutis.    
  - Kas čia galėtų būti? - garsiai pati savęs paklausė ji ir pasižiūrėjo į anūką. - Juk mama su tėčiu išvykę atostogauti, o tu nieko nelauki? Gal tai kas nors iš tavo draugų?
- Ne,- atsakė Tomas, - mano draugai prieš ateidami pas mane visuomet skambina telefonu arba rašo žinutę! - ir jam toptelėjo mintis, kad kažkas atėjo pasiimti stebuklingojo radinio.
- Močiute, neatidaryk durų… - pašnibždom ištarė jis ir pats tyliai prislinko prie durų, kad savo akimis galėtų pamatyti, kas už jų.
Jie buvo dviese - du suaugę, stiprūs ir visai nematyti  vyrai. Atrodė, kad viskas nutilo ir girdėjosi tik ilgas, įkyrus durų skambutis. Nepažįstamieji dar kiek pastovėjo, o paskui ėmė kumščiu daužyti į duris. Tomas pamatė kaip močiutė, visa perbalusi, atsisėdo ant kėdės. Ji sėdėjo atlošusi galvą ir atrodė, kad visai nekvėpuoja. Paskui jis išgirdo kaip tie du vyrai nulipo laiptais žemyn ir, sutikę kaimyną iš šešto aukšto, ėmė jį klausinėti. Berniukas aiškiai girdėjo jų balsus, girdėjo, kaip dėdė Petras pasakė, kad jie atostogauja, kažkur išvykę, o jis likęs su močiute, ponia Violeta. Gal jie abu kažkur išėję?…
Tomas aiškiai girdėjo jų žingsnius, girdėjo, kaip jie išsikvietė liftą ir kaip nusileido žemyn. Paskui užsitrenkė lauko durys.
Močiutė jau atsipeikėjo ir pažvelgė griežtai į anūką:
- Tai ką pridirbai? Paaiškink man, - berniukas stovėjo prie durų ir tylėjo. Atrodo, praėjo visa amžinybė, spengianti, klausianti tyla užgožė visas jo mintis, užvaldė jį visą.
  ,,Ji gera mano draugė ir moka saugoti paslaptis,” - pagalvojo jis ir tik dabar nusprendė papasakoti apie savo radinį.
  - Jaučiu, kad tie žmonės susieti su mano radiniu, - Tomas priėjo prie močiutės, paėmė ją už rankos ir teištarė tik:
  - Eime į mano kambarį, - močiutė klusniai nusekė iš paskos, klausdama jo:
  - Tai ką šį kartą iškrėtei? - ji puikiai žinojo, kad jos anūkas geras vaikas, bet jis berniukas, o jiems iškyla visokios problemos ir jie savaip jas sprendžia.
  Jie jau buvo įėję į kambarį, kai išgirdo keistą traškesį, lyg kas bandytų atsidaryti ir išsikapstyti iš slėptuvės, kurioje per prievartą buvo uždarytas. Paskui staiga stalčius prasidarė pats ir abiejų akis prikaustė blizgantis raktas, kuris keitė savo spalvą ir skleidė tuos keistus garsus.
  - Tai dėl šito rakto buvo atėję tie vyrai... - tyliai sušnibždėjo Tomas. - Aš jį radau, kai vakare grįžau iš Lino. Jis gulėjo žolėje tarp kalnelio ir tako, palei mūsų namą. Raktas tviskėjo prieš saulę ir aš jo negalėjau nepastebėti. Juk aš nieko blogo nepadariau!      
  Močiutė tylėjo ir lyg užburta žiūrėjo į dabar jau kybantį ore raktą. Jis vėl skleidė vaivorykštės spalvas. Nušvito visas kambarys. Ir jai toptelėjo vienintelė mintis:
  - Reikia staigiai užtraukti roletus, kad tie vyrai nepamatytų tos spinduliuojančios šviesos!
  Vėl pasigirdo beldimas į duris. Šį kartą jis buvo reikalaujantis, įkyrus. Raktas nustojo spinduliuoti ir vėl sugrįžo į savo seną vietą, į stalčių. Abu stovėjo sustingę, sukaustyti baimės, net bijojo giliau įkvėpti, taip stipriai daužėsi jų širdys, atrodė, kad jos iššoks iš krūtinės. Lauke jau temo, kai jie atsipeikėjo, ir dabar ji tyliu, ramiu balsu pratarė:
  - Kas tai per raktas? Kas tai gali būti? Tai kažkoks stebuklas! Kaip manai, vaikeli, ką gi su juo mums daryti? - jam toptelėjo mintis ir jis atsakė:
  - Man atrodo, kad mums pavojinga čia pasilikti. Reikia kažkur pasislėpti, o paskui matysim, ką daryti, - jiedu dar kurį laiką sėdėjo ir tylėjo, įdėmiai stebėdami raktą. Kas tai galėtų būti? Ši mintis nedavė jiems ramybės.
  Sučirškė telefonas ir ji, nubėgusi į koridorių, pakėlė ragelį. Skambino Tomo mama. Kažkodėl močiutė labai tyliai pradėjo šnekėti su ja. Berniukas prišoko prie jos ir jau norėjo pasakyti savo mamai apie įvykį, bet močiutė pareiškė, kad jis jau miega, o rytoj jie abu važiuos pas jos draugę į kaimą:
- Ir mes abu paatostogausim, - tarė ji ir jau buvo nuspręsta, kur jiems slėptis. - Aš išjungsiu vandenį, elektrą, užrakinsiu butą ir paprašysiu kaimynės, kad jį prižiūrėtų. Paliksiu jai savo raktus, o Tomas pasiims savuosius. Jei norėsi su manim susisiekti, skambink į mano mobilų, numerį žinai. Ką gi, gero jums oro ir ramiai tęskit savo atostogas. Smagiai leiskit laiką! - ji atsisveikino ir padėjo ragelį.
- Viskas gerai! Dabar neskubėdami susidėsime daiktus ir bėgsime iš čia, - raktas vėl pradėjo cypsėti kaip laikrodžio skambutis, pradžioje trumpu cypsėjimu, kuris kas kartą vis ilgėjo ir ilgėjo, kol pasidarė pratisas kaip gaisrinės sirena, tik ne toks garsus. Pasikeitė ir jo spalva. Raktas pasidarė ryškiai raudonas ir ėmė švytėti kaip ugnis.
     - Tai jis mums sako, kad reikia kuo greičiau bėgti iš čia. Bet kaip šį raktą paimti į rankas? Jis visas degantis, turbūt labai karštas! – Sulig tais žodžiais nutrūko garsas ir dingo ugnis. Jis, tartum suprasdamas žmonių mintis, įspėjo apie pavojų, suprato berniuko atsakymą ir vėl tapo paprastu metaliniu, blizgančiu raktu.
Močiutė nuėjo į savo kambarį, susirado striukę, džinsus, sportinius batelius, įsidėjo porą komplektų apatinių drabužių ir nubėgo į virtuvę. Paruošusi sumuštinius ir pripylusi termosą arbatos, viską sudėjo į iškylų krepšį, įsimetė dar du kišeninius žibintuvėlius, pasiėmė degtukų dėžutę ir savo mobilų telefoną. Ji jau buvo apsirengusi ir susiruošusi į kelionę. Tomas irgi greitai susiruošė, jam tereikėjo užsidėti sportbačius, pasiimti raktą ir jis jau buvo pasiruošęs. Kai jis išėjo iš savo kambario, močiutė jau stovėjo prie durų ir laukė jo.
- Atrodo, nieko nepamiršom, viską pasiėmėm. Elektrą ir dujas išjungiau, vandenį užsukau... O! Juk nepaėmėm mašinos raktų! – ji pasigriebė ant spintelės padėtą savo rankinuką, kuriame buvo visko: ir atsuktuvas, ir dildė, mažas plaktukas ir replės. Šiuos daiktus ji pastoviai nešiojosi kartu su telefonu ir mašinos rakteliais.
Tomas tyliai atidarė duris ir apsidairė. Laiptinė buvo tuščia. Kai močiutė paskambino kaimynei į duris, jie išgirdo, kaip apačioje kažkas išsikvietė liftą.
- Imk visus daiktus ir bėk į aštuntą ar devintą aukštą ir ten manęs lauk! - paskubom tarė ji, o pati liko stovėti prie kaimynės durų.
- Stefute, - kai kaimynė atidarė duris, kreipėsi ji, - aš noriu tau palikti namų raktus, nes Tomukas išvažiavo į skautų stovyklą, o aš grįžtu į savo namus. Jei kas nors mus ieškos, taip ir pasakyk, - padavė raktus kaimynei. - Ir dar, retkarčiais palaistyk gėles, jos visos sustatytos balkone ant grindų. Dėkui tau už rūpestį, - tuo metu liftas priartėjo prie jų aukšto ir sustojo. Močiutė paskubomis puolė prie atvirų lifto durų, susidurdama su tais pačiais dviem vyrukais.
- Aš važiuoju namo, - pasakė ji ir truputį pastumdama vieną iš jų, įpuolė į liftą.
- Labai atsiprašau, manęs laukia apačioje taksi! O man dar reikia pasiimti savo daiktus, - nerišliai pralemeno ji ir nuspaudė mygtuką su skaičiumi devyni. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, bet močiutė atrodė rami ir pasitikinti savimi, kaip ir dauguma jos amžiaus moterų. Atsidarė durys į devintą aukštą, bet ten nieko nebuvo. Moteris kažkiek pasimetė ir šuktelėjo:
- Kur tu, vaikeli? Aš devintam! Ji bandė įsiklausyti į triukšmą ten, apatiniame aukšte, bandė išgirsti apie ką šneka Stefanija su tais vyrais. Tomas jau buvo čia, prie įėjimo į liftą. Jis nuspaudė pirmo aukšto mygtuką ir liftas pradėjo leistis žemyn.Pravažiuojant septintą aukštą, jie abu aiškiai išgirdo klausimą:
- Tai kur Tomas? Kokioje skautų stovykloje? Bent vietą pasakykit, kur ji randasi? Mums jis labai reikalingas, mes norime jį pakviesti dalyvauti Lietuvos skautų sąskrydyje, berniukas privalo atstovauti savo šaliai, o mes jo nerandam, - įkyriai klausinėjo vienas iš tų vyrų.
Kai liftas nusileido į pirmą aukštą , Tomas nuspaudė devinto aukšto mygtuką, tyliai atidarė lauko duris ir abu, skubiai išsėlinę iš laiptinės, bėgte nubėgo prie mašinos. Močiutė  atidarė duris, sudėjo visą mantą ir jie, susėdę į mašiną, pajudėjo iš vietos. Sukant į kairę, ji dar spėjo pamatyti, kaip tie du vyrai išpuolė pro lauko duris ir skubiai dairydamiesi sėdo į savo automobilį. Močiutė skubėjo, bet jos judesiuose nebuvo jokios panikos. Kelionė prasidėjo…