Seniai ,seniai,labai seniai,
kai viską valdė du dievai,
nusprendė kurti jie pasaulį:
žvaigždes ir mūsų žemę, saulę…

Juos gaubė vien naktis juoda-
ta begalinė tamsuma.
Kur bepažvelgsi- vien vanduo,
toks sklidinas kaip tas dubuo.

Nusprendė jiedu pakeliauti,
vyresnis – kurti, kitas- griauti.
Abu įsėdo į valtelę,
Didysis dievas rodė kelią...

Antrasis dievas- jaunesnysis,
sunkiai irklavo-ką darysi!
Toks piktas buvo, tikras velnias!
Kaip šuo, įkibęs tau į kelnes!

Žinojo dievas vyresnysis,
kad šitų vandenų dugne,
kai kur , lyg kaspinas nutįsęs,
ten guli dumblas su žeme.

Ir sako jis antrajam dievui:
-Parnešk man saują žemės šios,
sukursim mes sau tikrą rojų
šiam vandenyne ,ant salos.

Užpykęs dievas -jaunesnysis
giliai panėrė vandenin.
Paliko veidas jo nutįsęs,
Atkandus gabalą dantim.

Saujoj paliko trupinėlis.
Ką padarysi, tiek mažai!
Bet dydis dievas jį pakėlęs,
išbarstė žemę pagarbiai.

Subrinko žemė, sustiprėjo
ir jos krantai tolyn vis ėjo…
Taip vandenyno vidury,
Po kojom pagrindą jauti!

Ir viduriuos žemelė brinko,
per gerklę ėjo gabalais,
nuo skausmo dievas net sulinko,
kur krito- virto ten kalnais.

Todėl nelygi mūs žemelė.
Tai slėniai, lygumos, kalnai.
Saujon patekusi smiltelė
iškėlė dievą amžinai.

Sukūręs žemę ,apsistojo.
Aplink vien vandenys liūliuoja.
Mažai tos žemės susidarė...
Ir čia blogasis dievas tarė:

- Surėdei puikiai tu pasaulį,
sukūrei žemę, sukūrei saulę,
pradėjo augti medžiai tankūs,
malonios akiai žalios lankos.

Aš grūdelius smulkius pasėsiu
ir pats savim pasigėrėsiu ...
Per tris dienas jie augo plėtės,
kur akys matė, visur mėtės!

Supykęs dievas užleido šaltį
ir akmenys pradėjo balti.
Aplinkui balta pasidarė,
Ką besakyti, dievas barės...

Į gumulėlius susitraukė
tai didesnius, tai mažesnius
Blogasis dievas nebelaukė-
jis puolė gelbėt grumstelius.

Kur tik pačiupo nelabasis ,
Ženklai ten liko, lyg žmonių
delnai, tai kojų pėdos basos…
Nuo seno randame ant jų.

Ir nenurimo piktas dievas,
per akmenis jis lakstė, pievas,
kol kito dievo sėklą rado.
Burnon įmetęs, neteko žado.

Pradėjo sėkla burnoje augti.
Iš skausmo jam norėjos kaukti!
Gerasis dievas liepė sėti
ir kas užaugs-tai sau turėti.

Užaugo didelė bala,
kur turi būt žemelė:
-Tai toj baloj tava vieta,-
nurodė velniui kelią.

Ir šiandien, einant per raistus,
žmonėms pastoja kelią.
Tai auksą siūlo,tai lobius…
Ir susuka galvelę.

Taip vienas rojuj paliko dievas.
Per dienas klaidžiojo po pievas,
tai stirną sukuria, tai paukštį,
paleisdamas į žydrą aukštį...

Ir mato – velnias baloj tupi.
Ką jis ten lipdo? Dievui rupi.
Vyresnis žiūri ir galvą kraipo,
blogasis lipdo , toliau sau vaipos.

O prie balos sausesnio krašto ,
galvijai stovi be jokio rašto.
Vieni juodi, kreivi, pavėpę ,
kiti ligoti ir nuplėkę.

Pagailo dievui gyvulėlių.
Pastatė tvartus, vartus atkėlė.
Sukūręs muses ant jų užleido,
tvartan banda, kad pasileido...

Ir atsimainė padarėliai,
margi ir gražūs tvarinėliai.
Užsnūdęs velnias baloj pabudo
Ir nesutramdė jis savo būdo!

Pas dievą nulėkė greičiausiai:
-Kur mano žvėrys?- Dievo klausia.
O dievas sako,- Nueik į tvartą,
jei tavo-viską paimk iš karto!-

Nuėjęs velnias ilgai žiūrėjo,
bet nesurado, ko taip norėjo.
Ir liko žvėrys tvarte pas dievą,
laimingi ganės po žalią pievą...

Ir liūdna dievui gražiam šiam rojuj,
kur dar aplink vanduo tvyroja.
Sumanė dievas- reik žmogų kurti,
paėmęs molį jis ėmė burti.

Nulipdė žmogų, padėjo džiūti.
O velniui reikia visur pabūti!
Atpuolė velnias, pirštu subadė.
Ir pats pabėgo kur akys matė.

Pamatęs dievas ir vėl supyko.
Surasti velnią jam vos pavyko!
Ir klausia velnio, kam taip padaręs?
O velnias sako:-Tvirtai nutaręs-

kur subadyta, žmogui bus ligos,
vargai ir bėdos, nelaimės tykos!
Kentėdams jis tave atminsiąs,
jei gera bus- neprisiminsiąs!

Ir liepė dievas dūrius lipdyti,
dailu kad būtų ir nematyti.
Paviršius velnias tik užtepliojo,
o visus brudus vidun suplojo.

Todėl ir šiandien, kur subadyta,
jį puola ligos ir visa kita!
Sukūręs žmogų, įpūtė sielą,
žmogutis gavos visai jam mielas!

Džiaugias Adomas, vaikšto po rojų ,
stebi kaip paukščiai būriais plasnoja.
Vaikšto po rojų, stebi žvėrelius,
kasdien jį veda tas pats kelelis.

Sukurt jam porą nusprendė dievas.
Linksmai patraukė į žalias pievas,
užmigdė žmogų, prie pat upelio,
šonkaulį ėmęs, dėjo ant kelių.

Nuplovęs upely, ruošės džiovinti,
saulutė ėmė palengva marinti.
Taip šilta, malonu ir čiulba paukšteliai,
jam merkiasi akys ir galva ant kelių.

Užmigo dievulis, sapnelį sapnuoja,
tik girdi –kažkur tai šunėkas sulojo.
Dar spėjo nutverti už uodegos galo.
Šuva išsigandęs - tik visas pabalo!

Ir šoko į priekį kiek leido jam jėgos,
palikęs galiuką , strėle jis pabėgo!
Nunertas galiukas pas dievą paliko.
Tas metė į žemę, ant šunio supykęs:

Pasakęs “E va!”- jis pasuko į šalį
ir mato tik strakt ! Prieš jį nuoga mergelė!
Nuvedęs už rankos,  Adomui paliko.
Adomui Evutė iškarto patiko!

Meili kaip šunelis, graži kaip gulbelė,
o kasos., o kasos jos , siekia lyg kelių!
Atėjo Adomui laimingos dienelės
ir klausės abudu paukštelių dainelių.

Tai džiaugias dievulis-visi turi poras.
Kregždutė, zylutė ir meškinas storas.
Tik velnias nerimsta, ant dievo vis pyksta,
o akys žarijom tik tvyksta, tik tvyksta...

Sumanė piktasis sugundyti Evą,
pavirtęs gyvate, nušliaužė per pievą,
ir sodą pasiekęs , į medį įlipo.
Kur uždraustas vaisius visiems taip patiko!

Ir šliaužia gyvatė ir kalbina žmones:
-Ragaukit šį vaisių....Numesk abejones,
Adomai ir Eva, imk obuolį šitą!
Pažinkit stebuklą, dainoj nerašytą!

Sugundęs piktasis pats davė kudašių,
o jiedu dievulio atleisti paprašė.
Supykęs dievulis iš rojaus išvarė:
-Keliaukit į žemę,- dievulis jiems tarė.

Paliko jie žemę nuogut nuogutėliai,
neturi namučių, minkštų patalėlių…
Nuliūdęs Adomas. O Ieva raudoja…
Tai velnias piktasis pakišo jiems koją!

Išvaręs į žemę abu savo žmones,
ilgai dar girdėjo jų dviejų dejones.
Ir ašaras gailias, ir liūdnus jų veidus...
Gal imti atgal į namus, įsileidus?

Dar mato dievulis- taip sunkiai gyvena,
ir rojaus gėrybes sapnuose tik mena.
Vaikelių pulkelis kas metai didėja,
abu žemę aria ir sėja, akėja.

Nusprendė dievulis abu aplankyti,
apeiti jų ūkį, vaikus pamatyti.
Lauke juos sutiko - žemelę akėjo,
pats traukė akėčias, arklių neturėjo.

Ir mato dievulis-žaltys užsirangęs,
Akėčias užgulęs ir žmonės jį tampos!
-Kam bestiją tąsot!?-ir lazda sušėrė,
pertrūko per pusę , į šonus nunėrė…

Pavertęs juos arkliu , kumele gražiąja,
dievulis Adomui ir Ievai dar tarė:
-Ir jūs , ir jūs kartos su jais ars, akės,
visi jūs vaikeliai tuos arklius turės!

Dabar,Adomėli, parodyki ūkį.
Nebūk toks nuliūdęs, linksmesnis pabūki!
Parodyk vaikelius, kurie atsirado!-
Adomas ir Ieva neteko net žado!

-Nėra mūs vaikelių, - abu tarė choru,
rytoj bus namie ir atlėks savo noru!
Adomo vaikeliai basi, purvini,
nejaugi visus tu juos rodyt gali ?

Kas kelnes turėjo, kas kokį švarkelį,
kelias poras batų ir vieną suknelę.
Pagavę visus, į tvartelį uždarė.
Pamąstęs Adomas, taip Ievai ir tarė:

-Atrinksim tik mažąją dalį vaikų,
Nuprausim, aprengsim ir bus taip puiku!
Pamokysim juos kaip su dievu kalbėti,
gražiai kaip jiems elgtis, prie stalo sėdėti.

Išaušus rytojui visi susitiko,
ir dievui vaikeliai iškarto patiko.
Žadėjo jiems dievas, kad bus jie laimingi,
kad bus ir mokinti , ir gražūs, turtingi…

Po pietų dievulis išėjo į lauką.
Apėjo namus ir prie namo palaukę.
Praėjus pro tvartą, jam ausis užgulė,
pravėrė duris-vaikai vartosi kūlėm!

Nuogi, purvini jie sukėlė peštynes
ir dievui taip skaudžiai jie kojas numynė!
-Man taip gaila jūsų ! Kodėl jūs nebuvot
kai laiminau brolius, jiems dovanos kliuvo !

Daviau ką turėjau,jums nieko neliko!
Jums tvarte gyventi tiktai ir paliko!
Dvejopi taip žmonės paskui ir gyveno,
daug metų jau šitaip, seneliai tai mena!

Vieni dirba, pluša ir nieko neturi,
kiti tik pamoja-ir pilna kepurė!
Ir jie pramogauja ir mokos, keliauja ...
Kitų juk gyvenimas spaust nesiliauja.

Adomo vaikai ir toliau taip gyveno,
vieni ką tik gimė, kiti jau paseno.
Karta keičia kartą, o viskas kaip buvo.
Adomo ir Ievos jau kaulai supuvo.

Praėjo dar metai.Dievulis nusprendė
apeiti žemelę. Dar kartą pabandė
pamokyti žmones kaip reikia akėti
ir kokį kiekvienas tur arklą turėti.

Padirbt kaip mestuvus ir drobę kaip austi,
kiekviena mergelė galės to paklausti!
Ir žlugtą kaip skalbti , kaip valgyti virti,
kaip reikia patiems namuose apsidirbti.

Po metų kai ėjo pro tas pačias vietas,
pamatė, kad žemė suarta, pasėta.
Ir klausia žmogelio , kas taip jį pamokęs?
-Gerasis senelis, - atsakė pašokęs.

-Padirbęs gerai,tu gali pailsėti,
nereikia kas dieną jums žemę akėti!
Moters jis paklausė:-Kas tave išmokė
Padirbti mestuvus ir raštus visokius?

-Pati aš išmokau, gerasis seneli,-
taip tarusi ji , jam parodė drobeles .
Ant šitos melagės supyko dievulis:
-Tu dirbsi ir dirbsi, net versiesi kūliais!

Ir taip jau paliko ant šitos žemelės,
kad vyrai ir ilsis , ir kelia taureles,
tik moterys pluša ir dieną , ir naktį.
O, dieve, geriau jau melage netapti!

Pamatęs dar žmogų betveriantį tvorą,
paprašė dievulis:- išpildyki norą-
sakyk man, kodėl ši tvora iš šiaudų?
Ar nėr pamiškėj primestų pagalių?

Kad man taip mažai jau paliko gyventi,
nespės iki ryto ši tvora pasenti.
-Žmogau, tai žinai savo laiką numirti?
Nuo šiol negalėsi to jausmo patirti!

Ir taip šioj žemelėj jau niekas nežino,
kada giltinė ant kulnų tau jau mina.
Vis tikisi žmonės ilgai dar gyventi
ir visko jiems reikia, nenori pasenti!

Dievulis nusprendė kitaip padaryti,
metus kiekvienam jis pradėjo dalyti:
po keturiasdešimt metų visiems jis paskyrė,
beždžionėms ir arkliui, žmogaus neišskyrė.

Gyvūnai paprašė per pusę numesti.
Kam reikia šioj žemėj vargus ilgai kęsti!
Tik žmogui kaip visad atrodė mažai:
-Man duok jų metus!-prašo jis įkyriai.

Ir žmogui dievulis pridėjo metus
Nuo arklio ir šuns ,ir beždžionės perpus.
Per savo metus jis gyvena smagiai,
ir linksminas, dirba, ateina draugai...

Kai baigia jis savo metus nugyventi,
tik darbas neduoda tam žmogui pasenti.
Ir dirba kaip kuinas, vos traukia vežimą.
Taip metai po metų , net gailestis ima!

Ir dingsta visokios linksmybės, draugai…
Taip greit šešiasdešimt artėja nūnai!
Jėgų jau nebėra, gali tiktai loti
ir savo lojimu kitus tik nervuoti!

Vėliau gyveni tu amželį beždžionės,
Protelis toks pats. Vienas vargas, dejonės !
Nemoki jau tu su žmogum pakalbėti,
Nežinai kur eiti, ką veikti, kur dėtis…

Ir taip gyveni,kol užbaigi amželį.
Ir lieka tik kryžius ant kapo prie kelio.