Atplaukus su jūros banga,
išnirus iš putos baltos,
negąsdina nieks,net audra,
nei baimė galybės juodos.

Kovojanti su gelmėmis,
ištroškus padangės saulėtos,
undinė viena teišdrįs
ilgėtis taip kranto smėlėto.

Taip noris jai meilės tyros,
širdies šilto šilto plakimo.
Kas meilę gi tau dovanos?
Tave pasitiks kas? Nežino...

Atplaukusi jūros banga,
ieškodama žemėje laimės,
tu verksi, kai liksi viena,
ir kūnas virpės tau iš baimės.

Žingsnelis – ir kraujo lašai.
Žingsnelis ir skausmo grandinė.
Tu kelio atgal nežinai,
Į priekį – viltis paskutinė.

O jūra sapnuosis ilgai.
Ir kviečianti grįžti banga.
Likai tu viena. Ir krantai.
Dar meilė – žuvėdra balta...


2008.