Akis atplėšiau, tartum seną inkarą, glūdantį giliai, vandenyno gelmėse, nuo dugno. Mano blakstienos, tartum seni dumbliai, laikė suspaudę vokus tartum sakydami: „Dar nežiūrėk, dar nematyk.“. Bet kaip man nežvelgti į kelius, kurie eina pirmyn, į kalnus kopia, kaip neregėti upių, iš kurių geriu vandenį, kaip nepavydėti laukų gėlėms, kurias į šalis švelniai siūbuoja pavasarinis vėjelis?
Pakilau ant kojų lyg senas, pašautas elnias, besiblaškantis miško tankmėje. Pakilau ir vėl prisėdau ant lovos kraštelio, vangiai nusižiovaudama ir ištiesdama į viršų rankas. Nusekiau žvilgsniu mažą voriuką, lipantį stalo krašteliu. Priėjau ir paėmiau jį į delną, pravėriau langą ir paleidau skristi. Jam neskaudės – aš palinkėjau sėkmės.
Delnuose suspaudžiau dantų šepetuką, vandeniu nuliejau veidą ir nutipenau į virtuvę. Ten tyliai švilpė cirkuliuojantis oras, o galbūt bevirąs arbatinukas. Paėmiau gelsvą puodelį, su oranžiniais lapeliais ant kraštų, įsipyliau taip mėgiamos žemuogių arbatos ir atsisėdau prie stalo.
Ir vėl lėtu žingsniu į lovą. Kam? Tam, kad pakartočiau savo tobulai netobulą rytą.