Tokie šlapi, šlapi – net laša
beržų žali perukai pakely,
einu pirmyn, o gal tik kojos neša
keliu, o aš pati toli, toli...
Ten, kur išplaukia debesų laivai
iš mėlyno beribio uosto,
tai kas, kad lietūs lijo man kreivai,
bet vėjas švelniai skruostus glosto
ir prieš akis išsklaido tirštą rūką –
baltas bures išskleis laivai,
ir laša nuo beržų perukų –
ne per vė lai ,  ne per vė lai ...
Ne per vėlai – dar vėtros neša
mane į tolimą kelionę,
juk veda tikslas, nors ir mažas –
surast paklydusią svajonę.