vakarais tamsios siūlės ant stiklo
besileidžiantys voro tinklai
bėgo pilkos murmėjimu upės
verkė seniai pavirtę vaikais
atsilošus į krentančias jūras
ji sukibdžius rankas ties delnais
tik ne maldai
kaip retkarčiais būna
laikė tylą pasruvus triukšmais
ėjo valtys ir ėjo į rūką
pasimetę riksmai ir krantai
drėgną prietemą pūtė už lango
dūmais springstantys spalio laužai

ji tvinksėjo
kai laikrodis mušo
laiką
kuris
per vėlai