Sapnuos gyvena rūpesčiai dienų,
Skubros tuštybė, dėsniai išsigimę.
Kodėl nėra ten juoko nei dainų,
Tik siaubo šmėklos, draskančios krūtinę?

Gal tam, kad kiltų noras kūnui dar pabust
Ir nepalikt patamsiuos nuteriotos sielos,
Kad teiktų viltį švintantis dangus,
Svajonę naują link savęs iškėlęs?

Tai lengvas postūmis dar likti Būtyje,
Tai menkas ženklas – mirti dar ne laikas.
Nakties bedugnė. Vėl krenti į ją,
Velki ant poilsio košmaro rūbą klaikų.

Ir nebeklausi net atsitokėjęs,
Ar pats esi savų minčių siuvėjas?