rytui pakilus nualpsta regėjimai
bylos iškeltos netyčia – tik tam
kad kalbėti būtų už ką – o mes
pasirašom visi suaklėję į žemę
apvalią vis patikim bailiai
tarytum ne mūsų likimą ištinka
mašinos ir komos mano dienos
neklauso manęs nežino kur būna
ar leidžia naktis tereikia
paukščio juodo skridimo kad
nukristų arbatos puodelis
nuo stalo kad naktį drebėčiau
nes miegas net nebegydo
eilučių be jausmo centro visatos
ligonio trečiosios akies
belieka paskirti beprasmį budėjimą
miegui kenkimą po tilto klaidingo
kolonom pastoliais laivų

belieka dairytis aplink
kažko vis nematant ar neliečiant
pirštais tarytum viskas per stiklą –
slepiantis kūnas save per kryžius
ir tylą per prievartą siekiamas
nepasiektas gyvis kaip ne savo
buvimo gyvenimo marse po tiltu
važiuojant prieš kryptį žodį
pamirštant lemtingą minutę
tą pačią minutę apmirus nuo sielos
bukumo betikslio meldimo
likimui ne tam
tarytum be proto be saiko
žaidžiamos mirtys tik žvakėms
paliekamas sielų išganymas ir
bėgančios mano minutės nuo
sapno brūkšniuojančio liniją
baltą vieną po kitą kaip kryžių
beveik kaip šauktuką ar pauzę
natų nesuskaičius be įkvėpio
bėgančios eilės mašinų tarytum
video juosta be skonio ir tvaiko

tik kadras kas antras juoduoja
savyj – po jo tik darsyk pakartojamas
dvidešimt penktas marijos malonės
pilnosios posmelis