Kiek išlestu žvilgsniu gali aprėpt - laukų platybė.
Ten laumių prakeikti žolynai, lyg priekaištas žvaigždėms.
Ir mėnuo skuba patekėt, dar dienai neišbėgus.
Tik rausta jam veidai - jis myli mažą pienę.
Jau, rytui brėkštant, stebi, kaip prausias ji,
Kada nuogumą po rasos lašais paslėpti bando.
Atslinkus vakarui vėl paknopstom atrieda
Ir mylimą akim ledinėm apkabina.

Pasitarė žvaigždės su laiko vagim
Ir paslėpė pienę. Laumių apdaru užkeiktu apvilko.
Merkė liūtys mėnulio godom lyg ryto...
Nerado, nes nepažino meilės savosios.