Nepaklausiau, kodėl mano Angelas verkia -
Suprantu, kad ramybę dėl meilės prarado.
Tik bandžiau numaldyt širdį plazdančią smarkiai,
Kad nelėktų tuoj pat į tuštybės paradą.

Ten, kur drovų raudonį veidelis užmiršta,
Kur blakstienos aistros kibirkščių neuždengia,
Kur vagies pasalūno nelaimintais pirštais
Pasistvertos glamonės net šventą išrengia.

Ne todėl, kad draudžiu laimės žiedo ieškoti,
Ne todėl, kad vienatvei bandau ją pasmerkti,
O todėl, kad sunku ją regėt ašarotą -
Juk laimingi taip gailiai dėl meilės neverkia

Ir dar todėl, kad po pavidalu šauniu
Pačiai regėti teko daug suktų velnių.