Padrikas laikas pasimetę šešėliai
tarp zombių kolonų,
Paklydę ir mintys ir tai kuo tikėjom
pamirškim trupančio smėlio pilis iš norų,
ir vulguarias lervas iš šilko kokonų.
Aukso nėra, tik jo ilgesys,
ir begalinis troškimas pasotinti godulį.
Ir atsisėsti į Budos sostą,
kur sidabro spindulys
paglosto išblyškusias tinginio kojas.
Taip noris pailsėti po viduramžių puotos
pamaloninus balto vyno taure perštintį gomurį.