Tyliai dulkia pavargęs lietus,
miesto gatvės pašiurpo nuo vėjo.
Lyg banga, kur skalauja krantus –
taip žibintai sušalę stovėjo.

Liūdna jiems ir be galo nyku,
neužjaus jų į naktį nuėję.
Šviesą nešančių savo veidų
nenusuks nuo ledinio jie vėjo.

Vieniši, kaip žvaigždė vieniša
savo širdgėlos niekam nerodo.
Ši naktis taip liūdna ir šalta,
ir liūdėti jiems taip atsibodo.

O kiek buvo gražiausių naktų,
kiek išklausė jie mylimų žodžių.
Kai porelės su puokštėm gėlių
vis žavėjos nakties žvaigždžių grožiu.

Paslapčių svetimų neišduos.
Po to liks vieniši ir palinkę.
O šią naktį vien vėjas raudos...
O lietus vis dar dulkia aplinkui.



2005.