Anksčiau, kai senoliai gyveno,
smagu buvo jiems vakarais.
Ir laužą palaukėj kūreno,
ir dainos skambėjo laukais.

Armonika svaigo iš džiaugsmo,
jaunimą pašokt kviesdama.
Toks tyras jaunatviškas jausmas –
vien žvilgsnio tebuvo gana...

Su vėju praskriejo kiek metų,
užaugo naujoji karta.
Po salę pasukę jie ratą
surado, kuri kam skirta.

Ir plyšavo juodos plokštelės,
itališkom meilės gaidom.
Madingos tai buvo dainelės,
jų klausė susėdę porom.

Ir vėlgi prabėgo kiek metų.
Mažai kas bevaikšto pėsti.
Jauni vaikinukai ant ratų,
ir plyšauja bumsai nakty.

O dauguma ieško turtingų,
ir kam gi joms šluotos gėlių...
Kam rankoje auksas sustingo,
su tuo eis duobėtu keliu.

Tai štai kaip pasikeitė žmonės...
Skausminga ta amžių kaita.
Kur žėri apgaulių vilionės –
kai kam nuostabiausia daina.


2010. 05.20.