Visad ten norėjau atsirasti. Pajusti tą šilumą, sklindančią nuo upelės, nors jos vanduo ledinis. Ranka styra nuo šalčio, o viduj malonus kaitulys. Keista. Tačiau tai tiesa. Prie upelės medžiai stovi visad turintys savo vietas. Aukšti ir gražūs. Ir niekada nepasitraukiantys. O norėtus išvysti jų didingus žingsnius. Netoliese, belaukiant mylimo žmogaus. Ir vėliau, papasakoti jau kitiem, ką regėjau, kai pasibels į upelės duris.
Spidometras pamsta nuo greičio, nors tu neleki, kaip su „Ferrari“. Nors norėtum. Ir  dar   norėtum: pabėgti nuo niekale paskendusios civilizacijos. Bėgti taip toli, jog niekas nerastų. Vis tolyn, žinant pas ką ir dėl ko: kad prapultų tas neramumas it gniutulas krūtinėj; kad tavo kelyje neišdygtų joks mentas, kaip kibirkštis iš besivejančios civilizacijos.
Smagi tokia būsena. Myli ją, tik tokią; ji vienintelė sugeba išvaduoti tave nuo jau mirštančio noro likti mieste.
Kada neatvažiuotum, vis tyku. Atrodo, čia niekada neaplanko vėjai. Juo labiau vėtros – nė vieno, net nepaliesto medžio. Tyluma.
Žinoma upelė ne tyli, ji šneka ir tave šnekina, nerimsta. Gundo puikiom, ryto rūke besiblaškančiom rėvom. Dar tirštesnėj migloj, pakibusioj virš sietuvų su pakrantėse apraizgytais krūmais. Gyliau - su supainiotais kerynais, kur vien tik žuvys žino visus labirintus. O tau jos  nepapasakos, kol nerasi bendros kalbos su upele. Ji nėra tokia užsispyrusi, kaip tu, nekantrusis muselininke. Tau tik kuo greičiau ištiesti muselinės valą ant upelės vandens ir, lyg su kaltės botagu, be gailesčio čaižyti jos nekaltą veidą.
Aš neskubu. Laiko dar daug. Man jautru, kai visas kūnas įsitempia, lyg stingstantis plienas. Atrodo, dar tebesėdint mašinoj išgirsiu, „bulką“. Ir pulsiu prie upelės. Ar tai tiesa? Ar ji jau kviečia mane be meškerykočio? Tarsi muselinė  ne mano, o  jos. Myliu tokią būseną!
Bet priėjus prie vagos, upelės nesimato; ji tarsi prikimšta, kaip išsirietęs maišas baltų rūko pūkų.  Tik girdisi, lyg po apklotu, kaip slenksčiai, papuošti granitu, nesutaria su vandeniu. Kiekvieną kart. Kaip visad sietuva, tarsi amžina tylenė, pasitinka šiek tiek šiltesne migla. Prie jos ir prisėdu ant rasotos žolės. Kol kas žvejoti negaliu. Visa upelė tarsi rusiškoj ar turkiškoj pirty.
Dabar galimybė pamąstyti. Gal tau ir pasisekė ištrūkti iš miesto. Tačiau mintys greitesnės už „Ferrarį“. Joms nėra lygių; jos kaip undinės vilioja tave prisiminti, ką palikai. Tikiuosi ne muselinę. Bet ir be jos gali ką nuveikti. Pasivaikščioti prie upelės šalia juodalksnių virtinės. Tarsi palei  ištemptą, siaurą ir ilgą mišką. Tą ir darai.
Vis dėlto pliumptelėja. Aštriai. Galiu spėlioti: upėtakis? Kiršlys? Ar baltapilvis strepetys? Kiekvienas galėjo su manim pasisveikinti. Pakeliu jam skrybėlę. Visi man jie brangūs. Pas juos visus ir atvažiavau.
Pabūsiu ne toli „bulkos“. Prie vis nepasisotinančių juoduliu juodalksnių. Stori jie ir seni. Išsirangę jau taip, jog patys nebežino pradžios. Nebepamena. O aš kiek paskum čia buvau, vis atrodo tokie patys. Atrodo, lyg jie visad buvo seni.  Žiūrėdamas į pakrantės sargybinių juodžievę, prisimenu, ką pamiršau: ten mašinoj liko ne ką mažiau juodesnis Jack Daniel\'s.
       \"Kaip man pasielgti dabar? Kaip aš pradėsiu žūklę be žmogiško kvapo užmušėjo?\"
Aš ne tinginys. Grįžtu prie mašinos ir pasiimu butelį, jis ne šiaip sau, jis, galima sakyti, ir parodė tą upelę. Atrodo, taip netoli nuo bent jau vieno namo. Viename iš jų -  parduotuvė. Besižvalgant, kas lentynose ir užkliuvo 0,5l Jack Daniel\'s. Iš kur jis tokiame užkampyje? Tarsi man laikė. Na ir sulaukė.
Rūkas, kaip tvarkingas kiemsargis, apėjęs savo valdas, kyla į viršų, verčiamas vis šiltėjančių saulės spindulių. Atidengia upelės veidą. Žiūri, kaip į spektaklį, neatitraukdamas akių. Atrodo, lyg kas  išrenginėja upelę. Bijai net pajudėti. Bijai, net prisiliesti su gan švelniu muselinės valu prie jos vandens. Atrodo, lyg jis galėtų pabėgti. Ir liksi su museline toli nuo upelės.
Vienas kitas gurkšnis burbono visai nenuramina, tik dar labiau kaitina norą, kuo greičiau ištiesti ilgą muselinės valą. Jau visai arti girdi upelės šniokšiantį kvėpavimą. Jauti sudrėkusį orą. Lieti ranka juosvą vandenį. Jauti kaip gaiva skverbiasi į kūną ir pagaliau, lyg ir šiek tiek nuramina.
Atsiguliu šalia šaltavandenės upelės. Aukštielninkas. Virš manęs pakibęs, dar nenugalėtas rūkas. Ir nematyti dangaus. Pagalvoju, ar jis pradžiugs išvydęs mane? Ar pateisins mano buvimą taip arti itin gražaus?
        \"Kaip norisi nors gabalėlį to gražumo pasiimti; bėgom parlakinti į dūmuose paskendusi miestą ir išbarstyti virš jo; tegul pajaučia, ką aš jaučiu.\"
Rūkas, lyg įstrigo juodalksnių kibiuose šakose. Kyla vis tiek dar užsikabindamas už medžių viršūnių. Ir kažkokią akimirką stabteli. Akimirka prieš mirtį – horizonte blyškus raudonis vis ryškėja. Ūmai dangaus pakraštys pabala ir pasirodo saulė; ji galutinai sumirko rūką skaudžiai raudoname savo rūbe. Ir aušra. Ko ir laukei. Ir ne motais ta žūklė.
Jauti upelės muzikos garsus. Jauti, kaip plūsta lengvumas po visą kūną. Pats nesuprasdamas dėl ko, šypsaisi, kiek gali. Ir norisi pajusti šalia mylimą žmogų; jos nustebusį veidą be galo gramzdžias akis, kur telpa jos svajonių pasaulis; kur knieti įlysti, nors tu ten visai ir nepageidaujamas.
Metimas, kaip raktas nuo antrankių, išlaisvina mane, kaip saulė upelę nuo rūko. Ir vis daugiau ir daugiau svaidau. Nelabai žiūrėdamas, kur ir net dėl ko. Jack Daniel\'s pupsi viršutinėj liemenės kišenėj. Tik pradėtas. Kažkaip viskas, lyg ir susilydo. Nebegaliu, ką nuo ko atskirti. Kur aš? Kur upelė? Kur pati muselinė?
        \"Kaip niekad reikia, kad žuvis užkibtų; kaip reikia kibimo; nors nusmurgusio strepetuko; kaip reikia...\"
Sausa muselė nutupia ant upelės, kaip drugelis ant lapelio. Švelnus ratilukai nuvilnyja nuo jos. Kaip kibimo viltis. Iš kažkur atsiradęs nekaltas  vėjelis, pakrutina muselės pūkelius.
Na ir prasideda. Lyg kas žuvies į upelę prileidžia. Niekada negalvojau, kad jų tiek daug. Kur nepažiūrėsi, vien ratilai. Kaip mes vadinam – bulkos. Tiesiog nebežinau, kur bemesti. Vanduo tiesiog verda. Mano surišta sausa muselė, kaip vargšelė plaukia šalia tiesiog monstrų pusgyvių vienadienių; jas upėtakiai čiaupsėdami ryja, net  nekildami nuo dugno. Šiaip, vos dešimtį centimetrų panirę, puikiai rankioja lašalus toliau.
Ir tas noras pagauti ūmai dingsta. Tik žiūrėti. Spektaklis tęsiasi. Aš vienas žiūrovas, iš lėto, neskubėdamas, kad neišbaidyti aktorių, brendu prie kranto. Ten atsėsiu ant nulinkusios žolės, palikęs mažesnis, negąsdinantis. Ir stebėsiu, gėrėdamasis tuo, ką, gal niekuomet ir nepavyks išvysti.    
        \"JIS visai šalia; gal bent pasirodys; tegu nekimba; noriu tik žvilgtelit gilyn; pas jį; kur negalima; kur neįmanoma; žvilgtelėti, kur ten nebuvęs...\"
Net neatrodė, jog gali tilpti tokio dydžio žuvis upelėj.
Tu lyg bailys sustingsti, neištiesęs muselinės valo. Nenutupdai muselės truputį aukščiau išriesto vario su raudonais taškais, žinodamas, kieno tai kūnas. Žinodamas, dabar jau tikrai, jog jau niekad neišvysi tokio taškuoto storo vario. Tu išdrįsti ten nebuvęs neužmesti.
Žuvis, lyg upelės valdovė, tviskėdama nepakartojamu variu ir, lyg žarstydama raudonus taškus, tarsi skęsta gelmėn. Lyg atsisveikindama. Lyg kviesdama. Tik ką?
Mane ar tave?
       \"Ar dar pasirodysi Jack Daniel\'s valdove?\"
Didžiulis didžiulis ratilas išnyksta ant vandens. Pagalvoju, lyg aktoriaus linktelėjimas žiūrovams. Vieninteliam. Smagu. Myliu tokią būseną.
       \"Žinau, kiek kartų dar grįšiu pas tave Jack Daniel\'s , toks dabar tavo, upelė vardas, vis vien, man ką nors padovanosi. Pagalvoju: jau nebe JĮ.\"
Jis lieka ne man; jis lieka ten nebuvusiam. Nepagavusiam. Kam? Ar man ar tau reikia žinoti? Palieka paslapty. Palieku tą varį gelmėje; jis ten gimė, gyveno ir tegu... O aš grįšiu, iš kur niekas, gal niekad nebuvęs ir nebus be manęs ar tavęs. Ir papasakosiu apie upėtakį, kurio nepagavau. Nes jis didžiulis didžiulis. Jis nuostabus. Jis atėjo pas mane, pasirodė ir viso gero. Jis gal norėjo pasakyti,  jei nepagavai, pagaus kitas. Jei ne -  dar kitas. Kada nors tai įvyks. Ir aš jo nerasiu.
Grįžti tuščias. Kaip išpiltas kibiras. Kaip apgautas. Kaip apvogtas. Pagalvoji: kaip ne pats. Ne. Nors tu ten nebuvęs, bet radęs. Radęs upelę, kurios jau niekad neužmirši. Ji kaip dumblas klampins tave ir jau niekad nepaleis. Grimsi su ja vis gilyn ir gilyn. Ir tai tau nebus nesmagu. Tu tiesiog ja ir būsi. O ji tekės ir tekės. Pagalvoji: gal ji yra tu?