Geležinis vilkas
Vos tik saulė patekėjo,
dieną klegesiu pradėjo
Gediminas su svita-
bus didžiulė vėl puota!
Joja jie per žalią girią,
juos palydi ąžuolai.
Ir saulutė linksmai kyla,
ir skardena vieversiai...
Tik žvėreliai pasislėpę
tūno guolyje savam.
Kad greičiau medžioklė baigtus,
kad išlikti tik gyvam!
O palyda tolyn traukia,
dairos didelių žvėrių.
Ragas tik medžioklėn šaukia,
darosi žvėrims baisu!
Neria taurai į tankimes,
gūdžion girion pasislėpt.
Ragas šaukia net užkimęs...
Nebebus daugiau kur bėgt!
Ir žirgus paleidę šuoliais,
taurą vejasi būrys.
Tokį didelį, gražuolį ...
Taip lengvai jo nepavys!
Saulė jau aukštai pakilus.
Bėga tauras išdidus...
Gaudžia ragas, nenutyla...
Šioj medžioklėj visko bus!
Diena ėjo į pakalnę.
Gediminas su svita
jau pavargo sėdėt balne,
kur žadėtoji puota?
Tauras, tas žvėris galingas,
Suriaumojo, net baisu!
Pasileidęs šuoliais dingo,
spruko jiems vėl iš akių.
Kur ieškot jį- tą galiūną?
Kur galėjo pasislėpt?
Tegul bus dabar kaip būna...
Visko negali apglėbt!
Gediminas įsiklausė,
kažkas šlama paupy,
kur Vilnelė veidą prausia
ir Neris tokia plati...
Ten, pakalnėj tyvuliuoja
ji graži ir išdidi.
Vilnios vandenį vilioja,
kad tekėtų pamaži.
Ten, žvėris tas, atsigėręs,
kiek pailsęs ,išdidus,
suriaumojęs kalnan nėrė...
Negi taip ir nepaklius?
Ir paleido šuoliais žirgą...
O širdis krūtinėj virpa.
Kunigaikštis mūs šaunus,
vėl įgavęs jis sparnus!
Skrenda jis žirgu savuoju,
o palyda toli joja.
Vienas šuolis, dar ir kitas...
Ir žvėris jau pasivytas!
Širdin tiesiai jis pataikė,
krito milžinas puikus!
Aukso ragą rankoj laikė,
kad pradžiuginti savus !
Ir pamynęs žvėries galvą,
pūtė ragą išdidžiai...
Dangus pakeitė jau spalvą
ir užmigo vieversiai...
Sidabru mėnulis švietė,
ošė girių ąžuolai,
liepos prieglobstin jau kvietė,
skleidėsi nakties kerai...
Slėnyje, namuos Perkūno,
dega raudona liepsna.
Vaidilutės prie jos būna,
garbina giesme sava.
Skamba gūdžiai šitos giesmės,
teka vandenys Neries.
Medžiai tik šakas ištiesę,
linki jiems ramios nakties.
Ošia medžiai, tarsi šaukia
pasilikt šią naktį čia...
Palapines vyrai traukia-
bus lengva nakties puota!
Ilgai kalbos nenutyla,
liejasi saldus midus...
Viens po kito vyrai kyla,
ryt nauja diena dar bus...
Tik nerimsta kunigaikštis,
nesumerkia jis akių.
Ūgteli pelėda baukščiai,
naktis žiba sidabru.
Ten žemai ,Neris liūliuoja,
ąžuolai virš debesų...
Ir Vilnia ten vinguriuoja,
prasibraudama tarp jų.
Tolumoj ugnis plevena...
Toli liko jų namai...
Širdimi medžioklę mena
kunigaikštis išdidžiai...
Prieš akis vaizdai puikuojas,
spaudžia nuovargis akis...
Jis užmigo ...Ir sapnuoja-
priešais milžinas, žvėris.
Ten aukštai, ant paties kalno,
vilkas žvangina šarvus!
Ant viršūnės, lyg ant delno
stovi tvirtas, išdidus.
Kelia į mėnulį galvą,
staugia jis visu balsu,
tarsi būtų šimtas staugę
didelių, baisių vilkų!
Teka rytmečio jau saulė,
liečia medžių viršūnes.
Ir naktis, tarsi apgaulė,
juodą šydą nusimes...
Spinduliai jau liečia žemę,
bunda mieganti giria.
Ką diena ši žmogui lemia...
Gal ji bus kaip visada?
Atsibudo kunigaikštis,
atsibudo ir draugai.
Akis pramerkė jis baikščiai,
Žvilgsnis laksto neramiai...
Kur gi vilkas geležinis,
kuris staugė taip nakčia?
Jis stipriau akis patrynė –
nuogas kalnas, kaip kančia !
Ką gi lemia šitas sapnas?
Dievai nori gal įspėt?
O rytinis girios kvapas
šaukia vėlei pasėdėt,
pamąstyti, pasitarti,
pabendrauti su draugais.
Gal galėtų jie patarti
tais naktiniais reikalais?
Sapnas šis tikrai lemtingas .
Staugė vilkas toks galingas!
Ką galėtų jisai reikšt?
Prašom nuomonę pareikšt!
Kunigaikštis draugų klausia
sapnas reiškia ką, išties?
Ir nusprendė, kad nelaukus
reikia krivį pasikviest.
Kad ateitų čia Lizdeika,
krivių krivis sumanus.
-Išklausykit ir nepeikit ,
kaip nuspėja jis sapnus.
Ir Krivaitis atskubėjo.
Sapną jis galvon sudėjo,
susimąstė jis giliai.
Ką gi reiškia tie sapnai?
Atsistojęs kunigaikštis,
apsuptas visų draugų,
laukia nuomonės pareikštos
su stipriu nekantrumu.
O Krivaitis- tas Lizdeika,
pasirėmęs su lazda,
dievo valią noriai reiškia.
Tuoj išmuš jo valanda...
-Pildyk, kunigaikšti, valią,
kurią atsiuntė dievai.
Tai suteiks Tau tokią galią,
bus garbė Tau amžinai!
Kur šarvuotas vilkas staugė,
reikia pilį pastatyt.
Apie pilį miestas augtų...
Sostine jį padaryt.
Tegul skamba miesto vardas
po pasaulį platų,
ir galybę, tarsi kardą,
te visi pamato.
Ir nudžiugo kunigaikštis-
tai lyg jo svaja!
Džiaugėsi ir pats Krivaitis
mintimi gera.
Greit pilis pradėjo augti,
Bokštai, stati siena.
Visi ėmė nekantrauti-
Sklido greit naujiena.
Kalną Tauru pavadino,
krito ąžuolai...
O jų vietoje lyg grybai,
ėmė augt namai.
Slėnyje, priešais žinyčią,
pasistatė medinyčią...
Žemutinė tai pilis –
krivių galios tai dalis.
Nuo Vilnios, praminė Vilnium-
sostine nauja !
Įsikūrė kunigaikštis
su visa svita.
Už pareikštą dievų valią,
kuri suteikė jam galios,
krivį – Radvila vadino,-
tai dabar mažai kas žino.
Ši pilis ir šiandien stūkso,
mena ji karus...
Ir mums nerimas atslūgsta-
vėl laisva ji bus...