Daug kartų sau kartojau - to nebus,
Tikrai daugiau aš nieko nemylėsiu...
Nudraskė vėjas ilgesio lapus,
Po medžiais nebeliko man pavėsio.

Nors sielą merkė liūdesio lietus,
O širdį persmelkė vienatvės šaltis,
Aš ir toliau kartojau - to nebus...
Bet tai įvyko. Kas dėl šito kaltas?

Galbūt tavų akių žydra liepsna
Ir šypsena, kaip deimantas brangi,
Vėlaus rudens apniukusi diena -
Vėl meilės liepsną uždegė širdy.

Kaip maldą pakartoju tavo vardą,
Visas kliūtis įveiksime kartu.
Žinau, - dėl to gyventi žemėj verta...
Širdis gyva. Aš dar mylėt galiu.