Susidėlioju jas visas priešais save, ant klavišų. Atsargiai spaudžiu vieną po kitos ir užsimerkiu. Užgavus pačią pirmąją, pasigirsta tvirtas ir ilgai skambantis Do. Žinau, kad prisimeni, kada jis pirmąkart suskambėjo.
---
Prieblandoje miklūs pirštai elgėsi nedrąsiai, baimindamiesi išduoti ramybės paslaptį. Mylavo viena kitą garbanos, o jų lopšiuose sūpavosi debesys. Lijo. Stovėjai už lango permirkęs ir paslapčia stebėjai mane. Šlapi marškiniai glaudėsi prie kūno kaip nektaras prie bičių kojelių. Tykštantys lašai blausioje šviesoje tapė siluetą - tvirtą, marų ir priklausantį tai akimirkai. Laukei. Basose pėdose kantriai kentei šaltį, kuris rašė atsiprašymo laišką vasaros vardu, ir siauromis ilgesio gatvėmis stumdei akmenukus. Sustojai tik tada, kai pasigirdo Do — jautrus, skaidrus ir prašantis ilgiau pasilikti.
Kitą vakarą vėl pasirodei už to pačio medinio rėmo, netoli žaliuojančio jaunuolyno. Lingavai. Kartu su vėju sudarei natų taką, kuriuo nevaržomai paleidau bėgti Re. Ji klupo, kėlėsi ir ryžtingai veržėsi pirmyn, kad tik spėtų sugauti paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Gaila nespėjo. Tu tebestovėjai paženklintas intarpais iš vasaros į rudenį, o aš kaip smuiko raktas virpėjau, stovėdama pradžioje.
Kitąkart pasirodei iš ryto. Voratinkliai suposi raudonose smilgų viršūnėse ir bandė laikyti skaidrius lašelius. Atsisėdai ant akmens, priešais trobesį, ir tarsi laukei tolesnių nurodymų. Aš grakščiai išriečiau nugarą ir leidau mažais žingsniais tipenti Mi. Meldžiau, kad ji neužgautų smilgų ir voratinklių, kad surinktų pačius gražiausius rasos gabaliukus ir atiduotų tau kaip padėką už nuolankumą.
Ketvirtą kartą atėjai ne tuščiomis. Pilnas akis ir saujas prisisėmęs džiugesio, barstei ant gelstančios žolės, kad ji žaliuotų, bet aš neleidau. Nenorėjau, kad pavogtum pirmuosius rudens potėpius. Į kelią paleidau narsią Fa, kad sugrąžintų džiugesį atgal į tavo kišenes ir akių obuolius. Galėjau žiūrėti tik tada, kai spingsulės akyse žadėjo neužgesti.
Sekančią dieną nekantriai laukiau, kol pasirodysi. Plaukuose atradau naujų sūkurių, kurie sukosi į kitą pusę, leisdami suprasti, kad laukia pokyčiai. Mažuoju pirštu lengvai nuspaudžiau Sol. Tikėjausi, kad išgirsi. Rymojau prie laiko išgraužto rėmo ir pirštais skaičiavau kandžių paliktas skylutes užuolaidose. Tačiau nei pro vieną iš jų tavęs neišvydau.
Pabudusi ryte baltais nėrinukais puoštais naktiniais marškiniais nuskubėjau į kambarį, kur stovėjo pianinas. Žvilgtelėjau pro langą. Gelsvoje žolėje tįsojo tavo kūnas. Džiaugsmingai spustelėjau La ir pradėjau suktis kambaryje it vilkelis. Pro akis vis plaukė pianinas, langas, pianinas, langas, pianinas, grindys... Atsipeikėjau, saulei kaitinant skruostus, o atsistojus ir pažiūrėjus pro langą, pamačiau didelę lapų krūvą, primenančią teptuku prištampuotą drobę. Pasikabinau ją savo atminty ir visą likusią dienos dalį bandžiau sudėlioti spalvas į paletę.
Išaušus naujai dienai, neskubėjau keltis. Lauke skambėjo rudens orkestras, kuriam į taktą vis pritardavo langinių girgždesys. Turėjau paskutinį prašymą tau, paskutinę natą. Pirštų galiukais prisėlinau prie juodai baltos šypsenos ir spustelėjau Si. Nežinojau, ar tu stovi kitapus rasoto stiklo, ar leidi žolei lytėti basas kojas, o vėjui tiesti muzikos taką. Buvau įsitikinusi tik tuo, kad paletės spalvos galutinai surinktos, o drobėje likusi balta vieta greitai užsipildys.
---
Tu tik tyliai, ramiai paimk teptuką ir tapyk:
Do Re Mi Fa Sol La Si..

Prisiminei?