Man nulipus laptais žemyn Paula buvo nepatenkinta. Matėsi, kad kažkas jai nepatinka.
- Kas ir vėl? – suirzusi paklausiau.
- Tik nesakyk, kad šitaip apsirengusi ruošiesi eiti?
- Žinoma, čia mano mėgstamiausi rūbai.
- Greičiau einam pas mane į kambarį ir aprengsime tave Paulos stiliumi.
Man nespėjus prabilti, ji jau tempėsi mane už rankos į savo kambarį. Kambarys tikrai nepaprastas. Didelė drabužinė, komoda su veidrodžiu, lova su baldakimu. Pora langų, kurie kambarį paverčia šviesiu. Paula atsidarė drabužinę ir pranyko joje.  Išėjo tik po gerų dešimt minučių nešina trumpa violetine suknele. Man net atvipo žandikaulis. Aš tikrai neketinu vilktis tokios suknelės ir su ja kur nors eiti. Visa tai parodžiau ir savo veide.
- Kas nepatinka? Juk aš išrinkau tau ją. Maniau, kad patiks, - nusiminė Paula, nors aš manau, kad tai nauja strategija įtikinti mane. – Apsivilk. Ji tau puikiai tiks. Be to ir basutes labai panašias turiu. Ai, štai jos.
Kad ir kaip buvau prieš, man visgi teko sutikti. Juk čia ne mano namai ir „ožiuotis“ lyg  neturiu teisės. Gal ir atrodžiau gražiai, bet taip nesijaučiau. Beje, Paula tik dabar pasakė,kad mūsų pasitikti ateis ir Maksas su draugu. Iš to galiu suprati, kad Maksas domisi Paula.
Kažkas paskambino į duris. Paula labai greit nulėkė jų atidaryti. Žinoma, taip buvo Maksas ir ... Pijus. Man pasidarė nejauku, nes nenumaniau, kad man į draugiją jie įtrauks ir Pijų.
Kaip galvojau taip ir buvo. Ir dar troleibuse aš sėdėjau su juo. Paula ir Maksas sėdėjo nuo mūsų gan toli,matyt nenorėjo klausytis Pijaus nesąmonių. Mums visiškai nesirišo kalba. Pijus vis kalbėjo apie meną, o aš tik linksėjau. Iš kur man žinot kas yra ta proza ar kas parašė „Hamletą“?! Taip, pritariu pati kalta, bet mūsų  literatūros mokytoja taip nuobodžiai pasakodavo, jog aš miegodavau atmerktomis akimis.  Man pasigirdo? Ar aš tikrai išgirdu komplimentą. Pijus pasakė, kad aš gražiai atrodau. Kaip neatrodysiu gražiai, kai buvau priverstinai išgražinta Paulos. Malonu iš jos pusės, bet visiškai esu atsidavusi savo  meilei – Pauliui. Ir niekas to nepakeis (bent taip manau).
- Beje, Ugne koks mokomas dalykas tau labiausiai patinka? – pasiteiravo Pijus.
- Paprastai vasarą nekalbu apie mokyklą, bet kad paklausei... Atvirai pasakius nežinau. Gal tiesiog einu į mokyklą ir tiek, kad reikia. Ir mokinuosi dėl to. Nesu didelė mokyklos gerbėja.  Nors daug kas sekasi neblogai, bet nesu įsitikinus, kad tai man patinka. O tau spėju literatūra, ane? Nes pastebėjau, kad vis neatitrauki akių nuo savo užrašų knygelės.
- Atspėjai, o užrašus nešiojuosi vien dėl to, jog nenoriu, kad atėjusi geniali mintis kur nors dingtų. Kad ir šiandien. Man į galvą tiesiog plaukte plaukė mintys į galvą. Žinoma, viską užsirašiau. Visi man sako, kad per daug gyvenu savo pasaulyje, bet ką padarysi tokia menininko dalia, - prisipažino Pijus. O... jau atvažiavom.
Man pažvelgus pro langą matėsi beribė jūra. Vaizdas buvo nuostabus. O dar ta saulė besileidžianti į jūrą. Pijus man pabaksnojo į alkūnę, o tai reiškė – laikas lipti.  Pirma išlipom aš ir Pijus, o po to Maksas ir Paula. Aš vis dar negalėjau atitraukti akių nuo jūros, o Pijus (kaip nekeista) vėl kažką skrebeno užrašų knygutėje. Ir kaip jis sugeba jos nepamesti?
Nuo paplūdimio sklido gan garsi muzika, o tai reiškė, kad vakarėlis prasidėjo.  Mums nusileidus kopomis žemyn, aš išvydau vaizdą, kurio namie dažnai nepamatysi. Visas paplūdimio dangus buvo prikabintas įvairiaspalvių lempų? Kaip taip gali būti? Bet Pijus man paaiškino, jog tai optinė apgaulė. Ištikrųjų lempos pakabintos ant laido, kuris sugeria aplinkos šviesą ir ją atspindi. Todėl atrodo, kad lempos kabo danguje. Aš tikra neišmanėlė... net negėda tai pripažinti.