tas pats
kiaušinis pievoje
iš nežinia kur
taip besiritančios žemės
šešėlį po lukštu įkalina
kad net galva apsisuka
belaukiant
žmogus ar kosmosas
tas pats
ir kūnas ir erdvė
viens kitą apkabina
gimstančiai
naujai planetai
per kambarį
lyg paukščių taką
mintis besisukanti krenta
švytėdama nuo delno
pro sieną
ir kažką nusiveja