Margumas žmonių.
Vienas eina žydėdamas obelų sodais,
pūgos jį įkvepia, debesys primena buvusią giedrą.
Antrasis –  nuomariu krinta švelniau prisilietus
(o kulkos atšokdavo),  keliauja ratu,
kareivišką košę kaip vaistą
kiekvienam sutiktam krečia į dubenį.
Aliumininiai, moliniai, stikliniai ir krištolo vazos...
Akmenys dubenuotieji,
į kuriuos – ką bedėtum,
išplauna lietus vis kažkur, vis anapus.

O tas, su pavasario girnom per sodus, –
mala ir mala visokius niekus,
ir gimsta paveikslas: ranka, kuri
moja dievams, grįžtu, jau visai netoli,
ir siekia garuojančio maisto.