Tave kavos pasivadino
Ir pavaišino konjaku..
Tau siūlė meilę lyg žvaigždžių…
O tu nusijuokei iš melo gryno
Ir pasakei, kad būt gerai,
Kad dar ir saulę dovanotų…
Keistuolė!
Dėl saulės nuo žvaigždžių atsisakyti…
Ir šitaip iš žmogaus pasišaipyti…
O gal nebuvo ten žmogaus,
Juk nepasiūlė tau dangaus?
Tai kurgi dėtum žvaigždeles?
Nudegintų tau jos rankas…
Ir ieško jis toliau jaunos, naivios
Ir tikis, kad saulės ji nereikalaus…