Cigarečių dūmų sklidiname kambaryje ryškėjo balto veido kontūrai. Blanki stalinės lempos šviesa išryškino veido smakrą. Pastarasis nejuda – jį rėmina uosio rėmeliai. Negyvas. Baltas veidas negyvas. Aliejiniai dažai drobėje tik imituoja gyvybę.

Pasigirsta čaižus atidaromų durų judesys. Po rūsio dūmų kauke slepiasi žmogaus kontūrai. Pamažu artėja prie silpnos lempos šviesos. Linkstančios kojos išduoda žmogystos nuovargį. Kūnas atsisėda ant senatve girgždančios kėdės. Sunkus ir ilgas atėjūno atodūsis rodos susilieja su kėdės negalavimu. Šviesa nutvieskia žmogystos galvą, skendinčią žiluose plaukuose – senis. Stori akinių stiklai, sugeriantys spindulius, priverčia senuką susiraukti, nors veide to net nepastebėsi – raukšlių kiekis nepajudinamas.

Ploni, kaulėti pirštai susirenka teptukus nuo stalo ir kyla nuo kėdės. Pakeliui link durų senis ūmai paleidžia teptukus iš rankų. Šie sujudina dūmų uždangą ir lengvai atsiremia į betonines rūsio grindis. Senukas apsisuka ir žvilgteli į paveikslą, gulintį tolimajame kampe.
Paveiksle tūnantis veidas žvelgia seniui į akis. Šis spokso į baltą, nebylų jaunos merginos veidą. Senasis dailininkas pakelia paveikslą. Palengva nupučia dulkių skraistę. Išsitraukia baltą servetėlę ir nuvalo trūnijančius paveikslo rėmus. Lydimas dar sunkesnio, šįkart skausmo kupino atodūsio, senis pasikiša paveikslą po pažastimi ir nešasi jį ant stalo.

Lemputės šviesa nušviečia visą paveikslą. Jame besišypsantis, blyškus, jaunatviškas veidelis. Didelės žalios akys, krūtinę dengiantys ilgi, gintariniai plaukai. Merginos veidą išryškina šilta šypsena.

Ant balto mergaitės skruosto pasirodo ašara... Ji išsilieja dažuose ir virsta paveikslo dalimi. Tai senio ašara. Žilo dailininko veidas prisipildo praeities atsiminimų, atsispindinčių skausmu. Ta mergina – vienintelis žmogus, kurį jis mylėjo. Tada jis buvo toks pat jaunas. Lygiai taip pat šypsojosi ir turėjo tokias pat išraiškingas akis.
Ta naktis, kai jis piešė ją, buvo paskutinė naktis, kada jaunasis dailininkas matė savo egzistencijos mūzą. Vos tik išėjusi iš dalininko namų ji buvo nušauta POW judėjimo. Tą naktį lenkai suklydo – ji neturėjo mirti. Taikinys buvo jis – jaunasis dalininkas – lietuviškosios propagandos Vilniuje dalyvis. Kraujo klane gulėjo dalis jo gyvenimo. Tai praradęs, dalininkas užsidarė rūsyje. Rūsyje, kur egzistuoja tik jis ir nebylus jos atvaizdas.