Nupoliruota garso architektūra, šnaresiai... Tai IDM - muzika mano smegenims ir sielai.
Ši muzika mano mintyse piešia milžinišką postapokaliptinį miestą, kuriame nėra nei žmonių, nei saulės. Vien šalti ir nepaprastai gražūs tolimų žvaigždžių atspindžiai prietemų paviršiuose, letargiška gyvybe pulsuojantys surrealistiniai mechanizmai ir nesuvokiama nuojauta, jog kažkas yra šalia, slypi šioje nesibaigiančioje kelionėje... - Vizija, kurią neabejotinai sukritikuotų...
Tas garsas, paliečiantis iki kaulų smegenų atomų, privečiantis klibėti mano neuronus pilnas naujojo amžiaus precizikos ir laukinio žavesio, aštrių šiurkščių kirčių ir vilnijančios galantiškos melancholijos. Puikus įrodymas, kad ir naujajame amžiuje nekomercinė muzika gali išlikti grakšti, sklandi, neracionali, estetiška, dramatiška...
Muzika - tai ne garsas, o emocija.
Muzika yra antroje vietoje mano gyvenime, nes pirmoje yra pats gyvenimas.
Muzika - pomėgis, tapęs poreikiu.
Muzika - mano sielos sūpuoklės.
Muzika - tai ne tik garsas, tai ir tyla tarp tų garsų. Vadinasi, muzika=tyla...
Mėgstu elegantiškas sintetines abstrakčias melodijas, kosminius šnaresius, spragtelėjimus, vertinu originalumą ir garso išskirtinumą.