Išskleiski saulės vėjy
Baltą burę –
Nuneš jinai toli tenai,
Kur ant kalvos žolynai būrė
Paparčiui degant melynai.

Prie vėstančių pušies žvynų
Priglauski plazdančios skimirkos trapumą,
Ir, išsitiesęs samanų sapnų tyloj,
Išgerki skaidrų debesų švelnumą...
Ir pasiliki amžinai tenai,
Kur ant kalvos žolynai būrė
Paparčiui degant mėlynai...