Tu neik dar namo .Dar pabūki truputį,
saulutė juk dar taip aukštai!
Nebaigti dar darbai, nugalėt reik dar kliūtį,
ji kely tau taip maišos seniai.

Užgesusios mintys , tartum žiedlapiai kritę...
Ir vėl tas blyškumas dangaus...
Tu neik dar namo, tegul lapai pavytę
žaliuos ir dar žiedlapius kraus...

Aš lyg skausmo bijau pasakytų tų žodžių,
kad laikas jau eit į namus...
Bijau sumišimą atvirai tau parodyt,
kad kelias ten veda visus...

Nuo to nepabėgsim. Visi ten keliausim...
O mums dar ne laikas namo...
Aš gyvenimo savo kas kartą vis klausiu –
ir traukias , atėjęs ruduo...

Tu neik dar namo, su manim dar pabūki.
Tu neik dar namo, su manim pasilik.
Su dvelksmu gegužio ir vėju  padūki ,
Dar vietą svajonėms ir džiaugsmui palik!