Ach, su kokia ugnim,
tarytum kliedesy –
paslėpęs svaigulį ir gėdą
savam sode aš bučiavau
tavosios rožės švelnų žiedą.
Sakei: nuvys, nudžiūs –
lepi – ji bijo pašalo.
Dabar ji žydi dar gražiau –
ji žydi žiemą vasarą.
Tokia viliojanti, graži
kai prausia rytmečio rasoj
raudoną savo žiedą...
Dabar ji žydi dar gražiau
manųjų lūpų palytėta.