.
     Visuomet maniau, kad žmonės yra trijų lyčių: moterys, vyrai ir transformeriai... Pastarieji yra plastinių operacijų transformuoti dėl jų pačių sąmonės (norėtųsi tikėti, kad – sąmonės) nušvitimo: kažkada dviejų tipų gametų susijungime būsimo individo lytis buvo nulemta ne ta, kitaip sakant – tarp trečiųjų ir šeštųjų gyvenimo metų lytinė identifikacija „suklupo“ arba jau sąmoninga asmenybė kažkuriame kitame savo psichoseksualinės raidos etape tai suvokė kaip gimdytojų pokštą...
     Nesigilindama į seksualinę orientaciją, tik trilyčiu požiūriu žvelgdama į žmones, žinau kad juos jungia viena bendrybė – jie visi yra labiausiai išsivysčiusios protingos prigimties biologinės būtybės (homo sapiens-ai).
     Žvelgiu pro langą ir stebiu besikuičiantį buitinių atliekų konteineryje Kažką... Bandau nuspėti lytį, tačiau jokių ryškių skiriamųjų ženklų nesugebu įžiūrėti... Tarsi mano akiratyje šmėžuotų rusišku terminu pasipuošęs „ONO“... Deja puošmena – tik apibūdinamasis terminas... Moteriškų formų nerasta, vyriškų – taip pat, panašu į paaugliškai liesą, išstypusį ir perlenktą pusiau šešėlį. Kelnėtasis šešėlis stypčioja – ne sijonuotoji (tą gerai matau), plaukai styro „arklio uodegytėje“, apsiavęs sportiniais batais – bet ne „giga“ dydžio, ten kur turi būti veidas – pajuodavęs ovalas ir, kadangi stebiu iš tolėliau, tai jame neįžiūriu jokių uoslę, regą ar skonį matuojančių organų...
     Atpažinti „ONO“ išmokė universitetinės antrosios pakopos studijos, netgi pasinaudojus tokiu įrankiu, kaip Empatija – galėčiau įžengti į jo suvokimo pasaulį ir emocinę būseną... Ir dar galėčiau be perstojo žarstytis teoriniais teiginiais apie socialinės atskirties priežastis ir indikatorius, o pabaigai – tėkštelėčiau antausį politiniam pasyvumui... Tačiau eilinį kartą koją pakiša pirmoje pakopoje daugkartine praktika įrodyta tiesa: „Jei nenori padėti sau – tau niekas negalės padėti...“
Pro šalį kaukši aukštakulniai, pabyra bičiuliško pokalbio nuotrupos, praskrieja dviračio stipinų karuselė, posūkio lemputėm sužybsi keli automobiliai ir, pabrukęs dėl pavasarinės priežasties nušiurusią uodegą,  balandžius gainioja katinas... „ONO“ – jiems neegzistuoja, tarsi būtų nematomas... Tarsi jo iš viso nebūtų arba jis būtų Niekas... Niekas, į kurį įsikibo mano žvilgsnis...

     Man nebūtina žinoti,  kokios lyties yra konteinerio turinio narstytojas, tik be galo smalsu: ar jis bent jau žino, kad gimė būti homo sapiens-u?