Sugrįžau, sugrįžau į Tėvynę!
Su tavim negaliu išsiskirt !
Vėl banga man užlieja krūtinę,
šitą jausmą galiu vėl patirt !

Leisk man džiaugtis pavasario vėju,
leisk kedenti jam plaukus švelniai.
Šitiek metų, tiek metų praėjo,
širdyje su manim tu likai...

Su tavim- aš stipri ir galinga !
Su tavim- aš vėl pilna jėgų!
Lietui lyjant ar sniegui sningant,
be tavęs aš gyvent negaliu.

Ten, kur Baltija daužos į krantą,
ten , kur Nemunas teka ramus...
Susikraunu aš savąją mantą
ir keliauju atgal į namus...

Ten, kitur, aš tiktai pabuvojau,
ten, kitur, neieškojau tavęs!
Vakarais vis prie lango rymojau,
laukiau vėjo, kuris gal parves

vėl namo, vėl į Tėviškę brangią...
Vėl kvėpuoti pušų žaluma,
Kur bangelės kuždenasi vangiai
ankstų rytą ar kai sutema...

Kai saulutė tik ruošiasi keltis
ir rasota žolė ar migla,
kur tikrovė, svajonės ims veltis,
kur brangi net dangaus žydruma...

Tu supraski mane, mano viltis,
kuriomis taip ilgai gyvenau...
Juk neleisi man širdžiai nutilti,
leisk šypsotis  kaip ir anksčiau...

Vėl gyvent, vėl čiulbėti lakštute,
vėl kalent su gimtaisiais gandrais...
Leisk man dar užsimerkus pabūti
tais šiltais ir ramiais vakarais...

Noriu jaust tą ramybę krūtinėj
ir kvėpuoti naktiniais garsais...
Tuoj užges jau žvaigždė paskutinė,
nuplasnos vėl svajonės sparnais...

Gera vėl man pajusti po kojom
gimtą žemę, padengtą rasa
ir girdėt- kažkur paukštis plasnoja,
ir matyti kaip kelias diena...