Ant tavo lango stiklo ašmenų
Belapė pelargonija sukrovė žiedą.
O buvo laikas toks – gerai menu,
Kai kvapas jos net gyvas kandis ėdė.
Drabužių spintoj ant tuščios lentynos
Kaklaraištis verkšleno susirietęs:
–  Tas dvelksmas, pasibaigus kinui,
Nuo scenos nesisklaido... tik šaknijas vietoj:

Ant numintų šlepečių guolio,
Ant sofos, nuo sėdėjimo randuotos,
Po drumstų viskio butelio šuolių,
Tavo pirštais dosniai užantspauduotų.
Ir netgi  nuotraukų albume
Po praeities dėlionėm slapstės siluetas.
Lyg alsavimui užmiršto kūno
Kavonėms tinkamesnės nebūtų vietos.

Skaudėjimais tvarkos generalinės lūžo,
Dvelksmo gūsiuose tolo ir tirpo krantai,
Belaukiant kol savaime išsikvėps sudužę
Šešėlių mūzų tebelankomi jausmai.
Nepamenu išties, kada nusnigo dulkėm
Viršum puodelio tavo nugertos kavos...
Todėl ir langas stiklo ašmenim dabar
atrodo puikiai:
Belapei pelargonijai kvėpuojant nebe man
              prie nuleistos galvos...