Gražiausios pasakos išseko,
Knyga jų tyliai užversta.
Ir štai atėjęs laikas mano,
Kad žemė baigias ties riba,
Kur paukščiai, iš pavasarių sugrįžę,
Sapnuoja paliktus lizdus.

Paglostau savo lizdo tylą
Budėjimu tiesos –
Sekundėmis
        gyvenimai
                  pasaulio
                        išbarstyti
Užspringsta užmarštim –
Jau nesvarbu žinot,
Kas buvo arba bus.
Šešėliai žvilgčioja iš prieblandos,
Širdin įėję,
Ir sveikina su nemirtinga
Ateitim.