Kaip kasmet, laukiu šventės šitos...
Kaip kasmet , šnara liauni lapeliai...
Ir gimtinė ,paskendus žieduos,
ir širdis vėl tylėti negali...

Kas tūnojo giliai mumyse,
kas taip nedavė sielai ramybės,
tegul liejasi mūs eilėse,
tegul nuneša mus begalybėn...

Plaukia vakaras, skamba balsai
ir melodija širdį taip žeidžia...
Ir po liepa, kur auga, antai,
susispauskim, te muzika skleidžias

virš arimų, miškų ir laukų,
danguje tarp žvaigždžių, mėnesienoj,
te suvirpa vėl stygos širdžių,
te sujaudina sielą kiekvieną...

Taip kasmet...Laukiu šventės šitos...
Kasdieninį numetusi triūsą,
aš klausausi dainingos tautos...
Vėl kartu susitelkę pabūsim...