Nuo ryto lyja... Dangus ištirpęs –
Toks nenusakomos spalvos.
Nugeibę medžių lapai tirta,
O tu liūdi be paliovos.

Brauki per drėgną langą delnu
Parietus kojas ant kėdės...
Prieičiau, apkabinčiau švelniai,
Bet juk žinau – tai nepadės.

Ir man taip pat lietus apkarto,
Gal ryt vėl saulė suspindės?
Tik tu nelauki kito karto
Nuolankiai rudeniui meldies...