Tu vienintelė man ištiesdavai ranką,
Tu vienintelė manęs iš glėbio ilgai nepaleisdavai.
Tik tu ėjai su manimi ten,
Kur ir drąsuolis pabijodavo,
Tik tu klausydavai manęs to,
Ką pasakyti kitiems neišdrįsdavau.
Tavo akys dar ilgai žiūrės į mane.
Tavo rankos dar ilgai glostys mano plaukus.
Ačiū tau, drauge, už meilę ir bičiulystę.
...........................
Tik dabar supratau,
Iš kur gi tų poetų atsiranda.
Tai ne poetai,
O patys vienišiausi žmonės,
Neturintys kam gero žodžio pasakyti,
Tai atsiskyrėliai, kurie visam pasauliui
Rodo savo skausmą
Ir mano: ,,Gal kas nors ir paskaitys?”
O juk laimingiems nereikia tavęs, poete,
Tu nublokštas į šalį-
Ateiki, kai skaudės…