Girdžiu:
- O, vyre, Žemę kelk.
Ir net aukščiau,
Negu pakilusi sula.

Su prakaitu išėjo į pavasarį
Žmogaus suvalgyta druska
Ir žydi sodai.

Nelengva atsigauti po žiemos speigų
Ir ant delnų vėl nuospaudas auginti,
Bet Žemę, regisi, tikrai pakelt galiu
Ir ją širdies orbitomis skraidinti.

Kaip apie saulę danguje,
Taip apie širdį Žmoguje,
Besparniai skrydžiai aplenkia paukščius.

Bažnyčios priklaupė poeto žody,
O prakaitu išėjusi suvalgyta druska
Pražydo sodais.