Vasaros artumas

Mes klaidžiojom kartu po
Vasaros takais nužertą šilą,
Dalijomės džiaugsmu ir sielos
Skauduliais
Tiktai sakyk, prašau,
Kodėl paukšteliai greit nutilo,
Kai tik pradingo saulės spinduliai?

Kodėl dangus toks buvęs
Giedras
Staiga aptemo debesim
Juodu?
Ir kai tik Tu tarei man:
-Myliu,
Audra užėjo netikėtai greit.

Ir persmelkė lietus visus mūs
Rūbus,
Mes bėgom, slėpėmės,
Ir nežinojome,
Kur eit.
Nuo šalčio gūžėmės ir nuo vienatvės,
Tačiau Tu nenorėjai pas mane užeit.

Šio keisto, netikėtai
Artimo buvimo nepriėmėi
Užsisklendei Tu savyje,
Ir šiandien dar vis kažko rymai,
Užspaudęs meilę savo širdyje…

Aš  nepažadinsiu, nereikia
Jei aš ne Tau buvau skirta.
Bet vis gi viliaus,
Kad kada nors
Atrasiu žvaigždę Tavyje.
topole