Dykuma
Troškulys.
Gerklę graužia dulkės,
Akis užpylė smėlio sauja
Atpūsta šiaurinio vėjo.
Bet nešalta - nuo karščio veidas rasoja,
Prakaitas prausia sudžiūvusią odą,
Suskilusias lūpas, degančią nosį.
Svilina lęšį akių melsvume -
Nematai nieko, beveik taip lyg ir nejauti,
Kai sukniumba kūnas į kepantį smėlį.
Netekus proto blaiviai mąstyti -
Tik viltis, ir jei liko jėgų dar tikėti.
Prieš akis, vaje, kas čia? Musės?
O gal smėlynų skruzdės? Ne, tokių nėra.
Juk čia Sachara. Smėlis... jūra... dykuma!
O, Viešpatie,balta šviesa! Angelas? O gal...debesys balti.
Ir vėl musės... Dar choras lyg girdisi.
Ne, taip! Girdisi silicis o du trintis,
Tarsi muzika traškanti patefone.
Ta balta šviesa! Ji akina... o! Juk tai lubos!
Baltos, aptrupijusios, tinkuotos lubos.
Tai kur aš? Lyg ir lovoj, kambary.
Nepamenu... kas per... aš sapne?
Rūkuos Niujorkas, horizonte tie dangoraižiai aukšti,
Gal dvyniai kur buvo.
Ir žalia... Tai pakrantė! Tokia jūros spalva,
Bet tas vaizdas, jis... toks keistas -
Dreba, nyksta, kyla lyg garai karštos arbatos.
Kur mano kepurė? Juk saulė ypač pavojinga,
Radiacijos poveikis, oda... haliucinacijos.
Gaivinti reikia... ir būtinai vandens.
Ot velnias! Vandens! Noriu gerti.
Kažin, tai pasakiau, ar kas išgirdo?
Ir vėl tas miestas... Nueiti.
Ar gali padėti? Ko tu stovi?!
Ei, ar girdi? Juk prašau...
Atrodo, garsiai...
Bet, nutylu.
Vandens...