Aš ištrinsiu tave,  
mano broli,
prie sultingo rugpjūčio šešėlių
ir paklosiu raselėm prie kojų
tarsi samaną tankią, kaip gėlą.
Tu, įspaustas į bėgantį langą,
man mojuoji ilgai,  
iki ryto
rodai liepsną,
ten debesys varva;

ar matai, kaip gražiai nudažyta?

Ir tapnojom per baltą takelį,
vakar vėjų lieknai apkramsnotą,
apžiūrėjom ir rytą, ir klevą,
apsirengusį raganų puotai.

Susijuosę eglyną į puokštę
ir ant spyglio užvėrę sniegiuką,
pabučiuosime lūpas tiems pokštams,
kuriuos žadam pasmeigti iš ryto.

Ir arčiau užsilipę nei vakar
nusijuoksim ant svylančio klevo,
iš krantų ir iš kelio, iš broko,
iš savęs – sudėlioto iš manų.