O Vilniaus pakrašty,
Kažkada seniai seniai...

Nuleido Dievas
Saulės skliautą
Ir cementu įaugo.

Tamsių akių padangėj,
Skulptūros siluetai
Vis šmėsčioja ūmiai -
It žaibas tranko
Sapnais, mintim -
Kur saulė leidžias!
Ir neįspėja niekas.

Kad statula paliksi,
Lauksi ir stebėsi..
Ant stogų įaugęs
Subręsi garsuose..